Lietuvos Respublikos piliečių vardų sąvadas

Apie antroponiminius terminus pirmajame tarpukario Lietuvos psichiatrijos vadovėlyje (Palmiros Zemlevičiūtės straipsnio pagrindu)

2026-02-26, Aistė Pangonytė (VLKK)

Žymaus lietuvių psichiatro Juozo Blažio originaliai parašytame pirmajame tarpukario Lietuvos psichiatrijos vadovėlyje „Įvadas į psichiatriją“ (Kaunas, 1935)* vartojama terminų, kurie padaryti iš asmenvardžių (tikrų ar išgalvotų), t. y. realių pavardžių, retais atvejais iš biblinių ar grožinės literatūros kūrinių personažų vardų. Dauguma tokios rūšies terminų siejami su mokslininkų, kurie pirmieji aprašė, paaiškino psichiatrijos srities dalykus asmenvardžiais. Terminai, kilę iš antroponimų (gr. anthrōpos „žmogus“ + gr. onyma „vardas“), t. y. iš asmenvardžių, vadinami antroponiminiais – tai vienas iš eponiminių terminų tipų. Eponimai (gr. epōnymos „suteikiantis kam nors savo vardą“) siauresne prasme – asmenvardinės kilmės vietovardžiai, platesne – iš asmens ar vietovės vardo išvesti vientisiniai terminai arba sudėtiniai su oniminiu komponentu.

Palmira Zemlevičiūtė straipsnyje „Antroponiminiai terminai pirmajame tarpukario Lietuvos psichiatrijos vadovėlyje“, 2025 m. paskelbtame mokslo žurnale „Bendrinė kalba (98)“**, aptaria, kaip antroponimai tampa vientisiniais terminais, kaip eidami sudėtinių rūšiniais dėmenimis pritaikomi prie lietuvių kalbos morfologinės sistemos, o galiausiai įvertina pokytį – kiek pirmajame vadovėlyje pavartotų antroponiminių terminų išliko dabartinėje psichiatrijos terminijoje. 

Struktūros atžvilgiu skiriami vientisiniai ir sudėtiniai terminai. Zemlevičiūtės pastebėjimu, tarp antroponiminių terminų dažniausi – dvižodžiai sudėtiniai terminai, pavadinantys ligas, refleksus, simptomus, gydymo metodus ir pan. Blažio vadovėlyje kitų kalbų antroponimai vartojami autentiškomis formomis su lietuviškomis galūnėmis (dažniau jas pridedant po apostrofo, rečiau tiesiai prie kamiengalio), pvz.: Addison’o liga, Jung’o asociacinis eksperimentas, Korsakovo psichozė.

Vykstant apeliatyvizacijai – tikriniam žodžiui pereinant į bendrinių žodžių kategoriją – daugiausia struktūros pokyčių patiria antroponimai, tampantys vientisinių terminų sudaromaisiais komponentais. Plg. iš asmenvardžių sudarytus terminus su priesaga –izmas, plg.:

• daltonizmas (įgimta spalvinės regos yda) – iš anglų fiziko ir chemiko Johno Daltono, kuris turėjo šią regos ydą (neskyrė spalvų), pavardės; 1794 m. jis pirmasis paaiškino spalvų neskyrimą;
• parkinsonizmas – iš anglų mokslininko Jameso Parkinsono, kuris, ilgai stebėjęs praeivius, susistemino ir aprašė simptomų kompleksą (1817 m.), pavardės; tačiau terminą Parkinsono liga vėliau įvedė prancūzų gydytojas neurologas Jeanas-Martinas Charcot (jo paties vardu pavadinta tam tikra išsėtinės sklerozės rūšis – Charcot liga, taip pat fizioterapijos prietaisas, geriau žinomas sulietuvinta forma – Šarko dušas);
• sadizmas (vadovėlio autoriaus žodžiais, „aktingas žiaurumas“) – siejamas su prancūzų rašytojo Donatieno Alphonseʼo François de Sadeʼo, grožiniuose kūriniuose iškėlusio žmogaus prigimtyje vyraujančio blogio galią, verčiančią tenkinti geismą prievarta, kito kančiomis, pavarde.

Vadovėlio skyriuje „Apie psichikos ligas Lietuvoje ir kitur“ pavartotas ir infekcinės venerinės ligos pavadinimas sifilis, kilęs iš literatūrinio personažo vardo Sifilis, minimo Veronos gydytojo Girolamo Fracastoro eilėraštyje „Syphilis, sive Morbus Gallicus“ (1530 m.). Teigiama, kad gydytojas pirmą kartą sifiliu įvardijo ir ligą – pavartojo kaip bendrinį terminą savo traktate „De Contagione“ (1546 m.). Šakninė morfema sifil– vadovėlyje gana produktyvi, plg. dar neurosifilis ir sifilofobija.

Zemlevičiūtės teigimu, visi vadovėlyje vartojami vientisiniai antroponiminiai terminai yra išlikę dabartinėje lietuvių psichiatrijos terminijoje. Tai neabejotinai lėmė jų aiškumas, tarptautiškumas, raiškos kompaktiškumas. Palyginti nemažai sudėtinių antroponiminių terminų naujausiame psichiatrijos terminų žodyne*** nebefiksuota. Viena iš pagrindinių priežasčių – tie terminai nebepriskiriami psichiatrijos sričiai; kitų terminiškumas kelia abejonių, pavyzdžiui, I. Pavlovo mokykla, treti stokoja tikslumo, pavyzdžiui, Morelio ausys. Kai kurie sudėtiniai terminai prigijo, bet su tam tikrais pakitimais. Pavyzdžiui, pasikeitė rašyba: buvo Ganserʼo sindromas – dabar Ganserio sindromas, kai kurių išvis atsisakyta, pvz.: buvo Freudʼo psichoanalyzė – dabar psichoanalizė; pasikeitė gimininis (nomenklatūrinis) termino dėmuo: buvo Babinskio refleksas – dabar Babinskio simptomas.

Parengta Palmiros Zemlevičiūtės straipsnio „Antroponiminiai terminai pirmajame tarpukario Lietuvos psichiatrijos vadovėlyje“ pagrindu.

* Blažys Juozas. Įvadas į psichiatriją. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fak. leidinys, 1935.

** Zemlevičiūtė Palmira. Antroponiminiai terminai pirmajame tarpukario Lietuvos psichiatrijos vadovėlyje. – Bendrinė kalba (98) – Lietuvių kalbos institutas, 2025, p. 1–18.

*** Enciklopedinis psichiatrijos terminų žodynas / Valentinas Mačiulis, Jonas Šurkus, Aldona Lapytė. – Vilnius: „Presvika“, 2017.