Lietuvos Respublikos piliečių vardų sąvadas

Dieveniškių krašto gyventojų pravardės

2013-02-15, Veslava Sidaravičienė

Šis straipsnis skirtas Dieveniškių krašto lietuviškai kalbančių žmonių pravardėms: domimasi jų vartojimo priežastimis ir atsiradimo motyvais. Ekspedicijoje užfiksuotos pravardės lyginamos su Alvydo Butkaus knygoje „Lietuvių pravardės“ (1995) teikiamomis pravardėmis iš Dieveniškių. Šitaip siekiama pateikti Dieveniškių ir aplinkinių kaimų pravardžių inventorių ir apžvelgti jų semantines grupes.

***

Dieveniškės – tai miestelis Šalčininkų rajone, dominantis mokslininkus unikalia istorija, kultūra, kalbine padėtimi ir kitais dalykais. XX a. suorganizuota ne viena ekspedicija, kuriose rinkti duomenys apie šį kraštą. Susidomėjimas Dieveniškių ir aplinkinių kaimų kalbos ir kultūros paveldu nenuslopo ir XXI a. 2012 m. rugpjūčio 26–31 d. Dieveniškėse vyko Lietuvių kalbos draugijos, Vilniaus universiteto ir Kalbos praktikos centro „Lingua Lituanica“ surengta sociokultūrinio, kalbinio, etnokultūrinio paveldo fiksavimo ir tyrimo ekspedicija. Tyrėjai domėjosi Dieveniškių ir aplinkinių kaimų kalbine ir sociolingvistine padėtimi, papročiais, kultūra, pravardėmis ir kt. Ekspediciją parėmė Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija (išsamiau žr. GK, 2012, nr. 10, p. 30–31).

Šis straipsnis skirtas Dieveniškių krašto lietuviškai kalbančių žmonių pravardėms: domimasi jų vartojimo priežastimis ir atsiradimo motyvais. Ekspedicijoje užfiksuotos pravardės lyginamos su Alvydo Butkaus knygoje „Lietuvių pravardės“ (1995) teikiamomis pravardėmis iš Dieveniškių. Šitaip siekiama pateikti Dieveniškių ir aplinkinių kaimų pravardžių inventorių ir apžvelgti jų semantines grupes.

Ekspedicijoje pravardės rinktos iš 16 gyvenviečių: Bėčionių, Kaziulių, Krakūnų, Maciučių, Miežionių, Poškonių, Siaurimų, Stalgonių, Valatkiškių, Žižmų ir kt. Domėtasi, kaip informantai pravardžiuoja pažįstamus žmones ir kodėl pravardžiuojamam žmogui priskiriama tokia pravardė.

Lietuvių pravardžių vartojimo priežastys

Butkus knygoje „Lietuvių pravardės“ (1995)^[1] nurodo dvi pravardžių vartojimo priežastis: onomastinę ir psichologinę. Pagrindinė onomastinė pravardžių atsiradimo priežastis – vardų ir pavardžių distinktyvinės funkcijos nykimas (p. 22). Kaip knygoje „Mūsų vardai ir pavardės“ (1982) teigia Aleksandras Vanagas, jau XVI a. lietuviai beveik visuomet buvo krikštijami šventųjų vardais, tačiau dažniausiai tai buvo tik tam tikri populiarių šventųjų vardai: Jõnas, Pẽtras, Onà ir pan. Dėl šios priežasties atsiranda poreikis individualizuoti bendravardžius ir bendrapavardžius, tad žmogui suteikiama pravardė, išskirianti jį iš kitų to paties asmenvardžio turėtojų.

Ypač daug bendrapavardžių yra kaimuose. Dieveniškėms ir aplinkiniams kaimams būdingas vadinamasis gatvinis rėžinis planas, susiklostęs per Valakų reformą XVI a. antroje pusėje ir išlikęs iki šių laikų. Gatviniuose rėžiniuose kaimuose žemė buvo dalijama į vienodo pločio ir ilgio rėžius. Jų pavadinimus šio krašto žmonės mena iki šiol: Akmenỹčinė, Ažuvė́nų, Ilgóji, Jakubùlinė, Kačergìnė, Kraštìnė, Krinyčė̃linė, Kudrẽlinė, Kumpìnės, Leitẽniškės, Naujíenų trys dirvos, Norkū́niškės, Ojẽlės, Òkiškės, Olìnės, Pakriaušìnės, Pakudrỹnė, Pamačiulỹs, Paravė̃, Plãčiosios, Samanìnės, Siaurùtis, Skersìnė, Stulpelìnės, Vark­lìnė (Poškónys). Tokiuose gatviniuose kaimuose dažnai būta ir tebėra bendrapavardžių, pavyzdžiui, kaip teigia viena informantė, Valãtkiškėse „pusė kaimo Suchodolskių̃, pusė Palekų̃“. Poškonysè gyvena ne viena šeima Butrimavičių̃, Stančikų̃ ir Tamilaičių̃, o Siaurìmuose – Žybartų̃.

Antroji pravardžių vartojimo priežastis – psichologinė – susijusi su subjektyviu žmogaus keliamu įspūdžiu. Dažniausiai pravardžiuojant išskiriamas koks nors bruožas: ūgis, išvaizda, charakteris ir pan. Uždaroje bendruomenėje ypač svarbūs standartai, ir žmonės, kurie peržengia jų ribas, tampa bendruomenės „paženklintaisiais“.

Butkus mini dar kelias psichologines pravardžių atsiradimo priežastis: pravardžiuojant kitą pašnekovui peršama kokia nors nuomonė, bandoma patraukti jį savo pusėn, pravardžių vartojimas yra ir savita agresijos išraiška, susikaupusių emocijų išliejimas. Psichologinės priežastys dažniau lemia konotuojančių pravardžių, o onomastinės – stilistiškai neutralių pravardžių atsiradimą.

Išanalizavus Dieveniškių apylinkių gyventojų pravardes nustatyta, kad pravardės, atsiradusios dėl psichologinių priežasčių, sudaro 90,5 proc. visų užfiksuotų pravardžių. Tačiau pravardžių vartojimą galėjo lemti ir abi šios priežastys drauge, pavyzdžiui, dviejų Butrimavičių̃ šeimų pravardės Šmùlka ir Ravirãvas atsirado ir dėl to, kad norėta atskirti toje pačioje apylinkėje gyvenančias šeimas, ir dėl subjektyvių priežasčių.

Dieveniškių krašto pravardės

Ekspedicijoje surinktos pravardės pagal atsiradimo motyvą gali būti skirstomos į semantines grupes: pravardes, duotas dėl veiklos, kalbos turinio, išvaizdos, kalbėjimo būdo, giminines pravardes ir kitas. Kiekviena pravardė straipsnyje pateikiama tokia forma, kokią paminėjo informantai. Nurodoma, kur ji užfiksuota, ir apibūdinama jos motyvacija. Kartu aptariamos ir Butkaus pravardžių žodyne užfiksuotos pravardės.

Dieveniškių apylinkėse užrašytos devynios pravardės, susijusios su žmogaus veikla. Dvi iš jų – su karu. Kaip pasakoja informantė, Poškonysè gyvena vyras, kuris tarnavo kariuomenėje, todėl žmonės suteikė jam Bolševìko pravardę (Poškónys). Kita su karu susijusi pravardė – Legiònas. Šių pravardžių atsiradimą galėjo nulemti ir savita Dieveniškių krašto istorija.

Pravardės Rìmorius (Siaurìmai) atsiradimo priežastis yra tam tikra profesija. LKŽ_e teikiama tokia žodžio rìmorius reikšmė: „šikšnius, pakinktų meistras“. Rìmoriaus sūnus pravardžiuojamas Rimoriukù. Tačiau, informanto teigimu, ši pravardė susijusi su žydu, kuris rinkdavęs skudurus. Pravardžiuojamasis irgi buvęs neturtingas kaip tasai žydas, todėl gavo tokią pat pravardę. Galima teigti, kad pirminė pravardės motyvacija primiršta, nes šis žodis pasitraukė į pasyvųjį žodyną, t. y. labai sumažėjo šio amato meistrų, o žodis rìmorius imtas vartoti kita reikšme. Taip pat būtų galima paaiškinti ir pravardės Šmùlka (Poškónys) motyvacijos pokyčius.

Su profesija sietina ir pravardė Séndziai (Valãtkiškės). Kaip teigia informantė, pravardės gavėjas „gal kažkur tarnavo ar buvo teisėjas“. Butkus nurodo, kad Sandžià („teisėjas“) Dieveniškėse „dirbo liaudies tarėju“ (p. 375). Sūnus taip pat pravardžiuojamas Sandžiukù.

Dvi informantės pateikė tokią pravardės Ravirãvas (Poškónys) vartojimo priežastį: pravardžiuojamasis kasęs griovį ir žmonės jo klausę: „Ravi ravą?“ Butkaus knygoje ši pravardė iš Dieveniškių motyvuojama kitaip: ji kildinama iš frazės „Ravas ir rave ravas“, nurodoma, kad šio žmogaus vaikai vadinami Raveravýčiais (p. 367). Be to, ši pravardė yra susijusi ir su kalbos turiniu, nes pravarde tapo du pagrindiniai frazės žodžiai.

Su pravardžiuojamojo profesija, tiksliau, žalingu įpročiu, susijusi pravardė Vagùtis „vagilius“ (p. 434).

Pravardės Kiškýtis ir Ponýtis (p. 264, 353) pravardžiuojamiesiems suteiktos ne dėl veiklos, bet dėl kokių nors įvykių. Pirmu atveju vyras „radęs parnešė namo kiškiukų“, antruoju – „pirmasis pradėjo nešioti skrybėlę“. Prie šios grupės pravardžių galima priskirti ir pravardę Kazakauskaĩ (Bėčiónys). Anot informantės, vyro tėvo tėvas žemę nuomojęsis iš Kazačeñkos. Šiuo atveju žmogus gavo pravardę ne dėl savo veiklos, o dėl žmonių, kurių žemę dirbo, pavardės.

Pravardės, atsiradusios dėl žmogaus veiklos, labai įvairios: jas galėjo lemti ir dalyvavimas kare, ir konkreti darbinė veikla ar komiškas įvykis – skrybėlės nešiojimas. Kartais pravardę gali lemti kelios tarpusavyje susijusios priežastys.

Per ekspediciją Dieveniškių krašte užfiksuota pravardžių, susijusių su kalbos turiniu. Pirmoji iš jų – Sekmìnis (Poškónys, Siaurìmai). Jos motyvas – pravardžiuojamasis mėgsta kartoti: „Išgersim, vyrai, juk Sekminės šiandien.“ Kitos pravardės Servusiaĩ (Poškónys) atsiradimo priežastimi tapo žodis servus. Kaip pasakoja informantė, „kai buvo vokiečiai, senelis pasakė vokiškai servus „laba diena“, nuo to laiko žmonės jį taip ir vadino“. Ši pravardė paliudyta ir Butkaus knygoje – Ser̃vusius, kuris „grįžęs iš kariuomenės sveikindavęsis žodžiu „servus“ (p. 379). Anot informantės, tokią pačią pravardę turėjo tėvas ir vaikai, o ir ją pačią, dukterį, žmonės vadina Servusiánka.

Su kalbos turiniu susijusių pravardžių užfiksuota ir daugiau. Pravardės Jank­lóza (Bėčiónys) turėtojas mėgęs dejuoti „o, Dieve, mano Dieve“, kaip teigia informantė, jenčino. LKŽ_e kaip skolinys teikiamas veiksmažodis jenčinti (plg. lenk. jęczyć, brus. eнчыць) reiškia „dejuoti“. Pravardė Janklóza greičiausiai pasidaryta iš šio veiksmažodžio.

Butkaus pravardžių žodyne yra pravardė Papalùkas (p. 332). Ji siejama su augalo pavadinimu puplaiškis. Pravardės gavėją kažkas yra apibūdinęs Žydi kaip papalukas (šeima Papalùkai, duktė Papalukiū̃tė). Kitos Butkaus minimos pravardės Ziẽras (p. 452) atsiradimo priežastis – palyginimas: Jerukas kaip zieras žėri (t. y. baltas, gražus). Žodžių papalukas ir zieras LKŽ_e nėra.

Siaurìmuose užfiksuota pravardė Synòk, pravardžiuojamajam suteikta todėl, kad jis dažnai į savo sūnus kreipdavęsis synok (rus. „sūneli“), ir viena pravardė, kurios pagrindas – išsprūdęs žodis Šmùlka (Poškónys). Butkaus knygoje minima kitokia šios pravardės motyvacija: žmogus pravardžiuojamas Šmùlka („beretė, žydų šlikė?“), nes daug važinėdavęs arkliu kaip žydas skudurius, o jo sūnus – Šmulkýtis (p. 410).

Dieveniškių apylinkėse aptiktos septynios pravardės, išskiriančios asmenį dėl jo paties ar kito jį apibūdinančio žmogaus kalbos turinio. Šių pravardžių atsiradimo priežastis – žmogaus kartojamos frazės ar palyginimo žodis, kreipinys ar išsprūdęs žodis.

Neretai dingstis pravardei atsirasti yra gyvenamoji vieta. Siaurìmuose gyvenanti šeima pravardžiuojama Sadauskaĩs dėl kadaise turėto sodo, kuris vėliau buvo iškirstas. Tame pačiame kaime vyras buvo pravardžiuojamas Galiniù (Siaurìmai), nes jo namas yra kaimo gale (p. 215). Butkaus knygoje taip pat nurodomos dvi tokios pravardės: Pakarklìnis, mat gyvena prie karklyno (šeima Pakarkliniai), ir dvinarė pravardė Janùlčikas Svirnìnis (p. 395). Šis vyras turėjo mažą trobą ir buvo vardu Jonas. Pravardės motyvu tapo jo vardas ir gyvenamoji vieta. Pastarųjų dviejų pravardžių ekspedicijos dalyviai neužfiksavo.

Dãžnos pravardės, susijusios su žmogaus išvaizda. Pravardė Ráiša (Bėčiónys) rodo žmogaus fizinį trūkumą – raišumą, o pravardės Baltùkas, Rudùkas – šviesią ar rudą plaukų spalvą (p. 159, 371). Pravardės Pùtinas atsiradimo pagrindas – raudonas kaip putino uogos veidas (p. 361). Žmogaus vaikai pravardžiuo­jami Putiniūtè ir Putinukù. Trimis atvejais iš keturių pravardžių atsiradimo priežastis susijusi su spalva.

Rãsta pravardžių, kurių pamatas – išskirtinis kalbėjimo būdas. Vienas vyras pravardžiuojamas Gugà (Bėčiónys), nes šnekėjęs gu gu gu. Galima manyti, kad toks apibūdinimas rodo jį turėjus žemą balsą. Pravardės Ūžìkas (Siaurìmai) motyvù tapo tam tikras garsas, kuris girdimas, kai žmogus kalba arba, kaip teigia Butkus, „kalbėdamas dažnai atsidūsta, tie atodūsiai panašūs į ūžesį“ (p. 432).

Aptiktos dvi gimininės pravardės. Viena iš jų yra Broniusiukaĩ (Poškónys) – taip visa šeima vadinama pagal tėvo vardą Bronius. Kitas žmogus pagal tėvo vardą Jokūbas vadinamas Jokūbeliù, o jo vaikas – Jokūbelýčiu. Abi šios pravardės taikomos ne tik konkrečiam žmogui, bet ir visai šeimai.

Su tikėjimu susijusių pravardžių per ekspediciją Dieveniškių krašte neužfiksuota. Tačiau vieną tokią pravardę nurodo Butkus – Baptìstas, t. y. baptistų tikėjimo (p. 161). Šeima atitinkamai pravardžiuojama Baptistaičiaĩs.

Ekspedicijos dalyviai užfiksavo ir pravardžių, kurių motyvacija nebuvo aiški. Prie tokių pravardžių priskirtinos: Bãrė (Siaurìmai), Rasimaĩ (Poškónys), Siudójuška (Siaurìmai) (galbūt atsirado iš pertaro siuda siuda, rus. „čionai, čionai“), Zýga (Siaurìmai) (galėjo kilti iš Zygmunto ar panašaus vardo) Palýcha – Kavalýcha (Bėčiónys). Pastarõsios pravardės informantė pateikė du variantus, matyt, atsiradusius dėl tam tikro skambesio, kurį galbūt lėmė noras pašiepti.

Išvados

Dieveniškių ir jų apylinkių gyventojų pravardės pagal suteikimo motyvą gali būti skirstomos į kelias semantines grupes. Gausiausią grupę  sudaro pravardės, kurių motyvas – tam tikra žmogaus veikla, šiek tiek mažiau pravardžių, kurių atsiradimą lėmė kalbos turinys. Mažiausios pravardžių grupės – gimininės pravardės ir pravardės, atsiradusios dėl kalbėjimo būdo ar tikėjimo. Kartais pravardžių suteikimo priežastys yra artimai susijusios.

Daugiausia pravardžių per ekspediciją užfiksuota Siaurìmuose (9) ir Poškonysè (7). Šešios pravardės, išgirstos šią vasarą Dieveniškių apylinkėse, teikiamos ir Butkaus pravardžių žodyne, tiesa, be konkretesnių káimų nuorodų.

_________

^[1] Toliau prie pavyzdžių nurodomi šios knygos puslapiai.

Literatūra

Butkus A. 1995: Lietuvių pravardės. Kaunas: Aesti.

LKŽ_e – Lietuvių kalbos žodynas, www.lkz.lt.

Salys A. 1983: Raštai, t. 2. Roma.

Vanagas A.1982: Mūsų vardai ir pavardės. Vilnius: Mokslas.

---

(Perskelbiama iš žurnalo „Gimtoji kalba“, 2012, nr. 12, p. 7–12.)