Lietuvos Respublikos piliečių vardų sąvadas

Istorikas Agnius Urbanavičius, tiriantis socialinę ir kultūrinę Lietuvos miestų raidą, surinko ir publikavo duomenis iš 1661–1795 metų naujųjų miestiečių įrašų Vilniaus miesto tarybos knygose. Jo publikuoto šaltinio įrašuose, pateikiamuose originalo – lotynų, lenkų – kalbomis, yra miestiečiais tapusių atvykėlių ir vietos gyventojų bei už juos laidavusių XVII–XVIII amžiaus vilniečių vardai ir pavardės, todėl sąrašas aktualus onomastikai.

Iš šaltinyje rastų 68 vilniečių įvardijimų antrųjų narių buvo rekonstruoti 47 XVII a. pab.–XVIII a. Vilniaus miesto gyventojų dvikamieniai asmenvardžiai. Pagal darybą jie yra dvejopi: patronimai ir nepatroniminės kilmės antroponimai. Iš dvikamienių vardų (išskyrus Daugėla, Daugirdas) atsiradusių antrųjų įvardijimo narių struktūra pastovi: vieni jų yra be priesagų, o kiti skirtingus asmenis žymintys antroponimai turi tas pačias priesagas (išskyrus iš Daugėla kilusius asmenvardžius).

Patronimines priesagas turinčių skirtingų asmenų įvardijimuose rastų asmenvardžių yra 35, o asmenvardžių be priesagų – 33. Pasikartojančių to paties žmogaus asmenvardžių struktūra nevarijuoja: tie patys asmenys užrašyti su tomis pačiomis priesagomis arba be jų. Tai rodo, kad aptariamuoju laiku nusistovi asmenvardžių

formos. Patronimai dažniausiai turi slaviškas priesagas, kurios dominuoja baltiškų atžvilgiu, – iš 35 skirtingų asmenų asmenvardžių 33 sudaryti su slaviškomis priesagomis. Toks jų skaičius greičiausiai rodo raštininkų polinkį užrašant derinti lietuvių asmenvardžius prie lenkų asmenvardžių sistemos.

Daugiausiai šaltinio patronimų turi priesagą –owicz (27 skirtingų asmenų asmenvardžiai), pvz.: avd. Milbutowicz nm 1663 (21), Narbutowicz l 1683 (913), Seybutowicz l 1733 (1951), taip pat pasitaikė patronimų su priesagomis –ewicz (4 skirtingų asmenų asmenvardžiai), pvz.: Eygielewicz l 1717 (1247), ir –owski (2 skirtingų asmenų asmenvardžiai), pvz.: Eyminowski nm 1676 (531). Iš asmenvardžių, turinčių baltiškas priesagas, rasti antroponimai su priesaga –un– (liet. –iūnas), plg. Dowodzun nm 1683 (972), ir –ik– (liet. –ikas), plg. Daugirdzik nm 1669 (356). Visi asmenvardžiai, pavartoti vardininko linksniu, užrašyti be galūnių, o tai irgi rodo pastangas įtraukti lietuvių antroponimus į lenkų kalbos sistemą.

Nustatyta, kad dalis iš tirtų dvikamienių vardų kilmės asmenvardžių yra Vilniaus miesto ir jo apylinkių oniminis paveldas. Vieni jų yra avd. Eigėla, Iešmantas, Loškantas, Milbutas, Milvydas, Kybartas, Sybutas, Svirbutas, Uogintas, Vaišnoras ir Žadvainas, rasti laiduotojų ir iš Vilniaus apylinkių kilusių žmonių įvardijimuose (iš jų avd. Loškantas, Sybutas, Uogintas ir Žadvainas žinomi tik iš tiriamojo šaltinio). Kiti vardai rasti laiduotojų ir atvykėlių iš kitų vietovių, tapusių naujaisiais miestiečiais, įvardijimuose, tai avd. Daugėla, Daugirdas, Jogėla, Karbutas, Norbutas ir Skirgaila.

Iš atvykėlių įvardijimų žinomi avd. Ašvila, Beinoras, Byvainas, Daubaras, Daugaila, Dauginas, Daujotas, Dovaidas, Eiminas, Eismantas, Gelvainas, Kantautas, Kilbaras, Mantautas, Ringaila, Saurimas, Sambaras, Seibutas, Vilbutas ir Vilmantas taip pat yra krašto oniminis paveldas, nes jais papildytas XVII amžiaus žinomų ir Vilniaus krašte vartotų dvikamienių asmenvardžių inventorius.

1661–1795 metų Sąrašo dvikamienių asmenvardžių kamienus palyginus su Z. Zinkevičiaus tirtais XVII a. pr. Vilniaus miesto dvikamienių vardų kamienais nustatyta, kad kamienai aš-, bar-, bart-, bei-, by-, but-, dau-, do-, ei-, eis-, gail-, gel-, gėl-, gin-, gird-, ieš-, jo-, jot-, kan-, kant-, kar-, ky-, kil-, man-, mant-, mil-, min-, mint-, nor-, rim-, rin-, sau-, sei-, skir-, sam-, sur-, svir-, taut-, vaid-, vain-, vaiš-, vyd-, vieš- ir vil- yra Vilniaus miesto ir jo apylinkių onimų paveldas, fiksuotas tiriamajame šaltinyje.

Iš šaltinyje minėtų laiduotojų asmenvardžių matyti, kad šis Vilniaus regiono kamienų sąrašas dar pildytinas kamienais: gint-, loš-, sy-, uo- ir žad-.

Tirtų asmenvardžių daryba parodė, kad pasikartojančių tų pačių žmonių asmenvardžių struktūra nevarijuoja – tie patys asmenys visada užrašyti asmenvardžiais, turinčiais tas pačias priesagas arba be jų. Iš daugelio dvikamienių vardų atsiradusių antrųjų įvardijimo narių struktūra pastovi: vieni jų yra be priesagų, o kiti skirtingus asmenis žymintys antroponimai dažniausiai vartojami su tomis pačiomis patroniminėmis priesagomis. Patroniminiuose asmenvardžiuose slaviškos priesagos dominuoja baltiškų atžvilgiu – iš 35 skirtingų asmenų asmenvardžių, kurie turi priesagas, 33 sudaryti su slaviškomis priesagomis (dažniausia priesaga -owicz).

Iš dvikamienių vardų kamienų rašybos matyti, kad jų balsiai, dvibalsiai ir priebalsiai dažniausiai užrašomi grafemomis ar digrafais, būdingais Lietuvos lenkų kalbai. Dažnesni balsiai /a/, /o/, /u/ ir /i/ gan nuosekliai perteikiami grafemomis <o>, <a>, <u> ir <i>, todėl teigtina, kad atskirų dvibalsių ir priebalsių rašyba varijavo labiau nei balsių. Dažniausių dvibalsių – /au/ ir /ai/ – užrašymai parodė, kad jie buvo perteikti digrafais ar grafemomis, kurių pasitaiko ir kituose onimuose <…> Monoftongizuojant dvibalsius /au/ ir /ai/ jie užrašomi grafemomis <a> ar <o>, kurios, atrodo, parenkamos jas derinant prie kito skiemens tokios pačios balsinės grafemos. Rasti retesni atskirų priebalsių užrašymo variantai aiškintini lotynų kalbos įtaka (/k/ – <c>, /v/ – <v>), kitų tyrėjų pastebėtomis variacijomis, kurių priežastys neaiškios (/b/ užrašymas <p>, /d/ – <t>), ar rašybos nenuoseklumais (/t/ užrašymas digrafu <tt>, /l/ – <łł>). Nenuoseklus /j/ užrašymas <i> ir <j> gali rodyti iki XVIII amžiaus pradžios vyravusią spausdintų tekstų tradiciją neskirti didžiosios <I> nuo didžiosios

<J> ir rašytiniuose tekstuose.

Remiantis retesnėmis priebalsių perteikimo variacijomis galima kitaip interpretuoti ir kelis Zinkevičiaus išskirtus dvikamienių asmenvardžių kamienus. Dėl /b/ užrašymo <p>, taip pat /d/ užrašymo <t> Zinkevičiaus tirtuose Vilniaus regiono asmenvardžiuose nereikia skirti kamienų par- (avd. Dauparas), part- (avd. Liupartas) ir vit- (avd. Sirvytas), o su jais užrašytus vardus dera laikyti avd. Daubaras, Liubartas ir Sirvydas rašybos variantais.

Daiva Sinkevičiūtė, Veslava Račickaja