Lietuvos Respublikos piliečių vardų sąvadas

Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis

Pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas istorijos šaltiniuose buvo susijęs su krikščionybės artėjimu prie Lietuvos. Mūsų šalį krikščionybė pasiekė iš dviejų pusių: iš Rytų nuo Bizantijos per rytinius slavus ir iš Vakarų nuo Romos per vokiečius ir lenkus. Ankstesnė buvo Rytų krikščionybės banga. Pavyzdžiui, Krikštavardis Póvilas ir kiti gauti iš rytinių slavų dar gerokai prieš oficialųjį Lietuvos krikštą, greičiausiai apie X–XII amžius.

<…> Vardas Póvilas į lietuvių kalbą pateko rytų slavams dar tebeturint jerus (kai buvo tariama *Рāνьlъ), taigi apie XI a., mažiausiai pora šimtmečių prieš oficialųjį Lietuvos krikštą (labai seną skolinimąsi rodo ir šaknies akūtas) kartu su bendriniais žodžiais krìkštas, krìkštyti (ryt. sl. крьстъ ‘kryžius’ ir крьстити ‘krikštyti’). Rytų slavai Povilo vardą gavo iš Bizantijos graikų. Pirmykštis šaltinis – lotynų kalbos forma Paulus (lot. paulus ‘mažas’). Šis vardas slypi pavardėse Povil-áitis, Povil-iū́nas, Povil-ónis/Pavil-áitis, Pavil-iū́nas, Pavil-iónis (iš viso 30 asmenvardžių), vietovardžiuose Povilaĩ, Povil-ìškė, Povil-áičiai, Povilauskaĩ (8), ež. Povil-ė̃lis. Lenkai iš seno turėjo formą Paweł ir variantą Pawał, kurių pėdsakai slypi mūsų vėlesnės kilmės pavardėse Pavel-skis, Pavélka (plg. lenk. Pawełko), Pavel̃čikas (lenk. Pawelczyk) ir Pavõlas, Pavol-iáuskas (plg. lenk. Pawał). Senuosiuose lenkų tekstuose retai pasitaikanti forma Pawił greičiausiai buvo gauta iš rytinių slavų.

Greta Povilo paprastai būna ir Petras, kurio vardas taip pat galėjo anksti pasiekti Lietuvą iš Rytų, tačiau tai sunku įrodyti, nes kamienas Petr– (jį turi per pusantro šimto pavardžių ir vietovardžių), kuriam pradžią davė graikų πέτрος ‘uola, akmuo’, būdingas tiek Rytams, tiek ir Vakarams (Piotr iš Petr). Tas pat pasakytina dėl gausių pavardžių ir vietovardžių (per 100), kuriuose slypi šio vardo liaudiniai variantai, paprastai būdingi tiek rytų slavams, tiek ir lenkams, išskyrus gal tik turinčius šaknį Petk– (Pẽtkus, Petk-áitis, Petk-ū́nas, Petk-ẽlis, Petk-ùtis, Petk-ẽvičius, vietovardžiai Pẽtk-iškiai, Petk-áičiai, Petk-ū́nai, Petk-ẽl-iškės, Petk- ū́n-iškis – iš viso per 20), labiau orientuojančius į Rytus.

Krikštavardžiai Antãnas, Añdrius ir Ambrãsas (dabar turime tik pavardę), kaip rodo rytų aukštaičių tarmės atitikmenys Untãnas, Uñdrius ir Umbrãsas, Lietuvą turėjo pasiekti dar prieš an tipo junginių susiaurėjimą, kurio pradžią turime nukelti į XI a.2, taigi priklauso ankstyvajai rytinei krikščionybės bangai.

Tačiau ne vìsas iš Rytų gautas vardynas savo ištakomis siekia laikus iki Lietuvos krikšto, nes kai kurie vardai galėjo į Lietuvą ateiti ir vėliau. Tai nelengva ištirti. Vis dėlto daugelis yra labai seniai gauti. Tai rodo jų fonetika (plg. kas pasakyta apie Póvilą, Antãną ir kt.) ir prozodija – akūtas vietoj vėlesniems slavizmams būdingo cirkumflekso, pvz., Jùrgis ir Jùrka, Jùrša, Jùrkša (Jurgio liaudiniai variantai), Póvilas ir Póška (Povilo variantas). Plg. į vėlesnius laikus orientuojančias formas Jur̃gilas, Jur̃kus, Jur̃šė, Jur̃kštas (Jurgio variantai), Põškus (Povilo variantas) ir kt.

Vardų senumą rodo labai gausūs jų atspindžiai gyvenamųjų vietų pavadinimuose, o ypač vandenvardžiuose. Antai greičiausiai iš Rytų gautas Motiejus ir jo liaudiniai variantai slypi daugiau negu šimto gyvenviečių pavadinimuose (apie 70 iš skirtingų šio asmenvardžio variantų) ir šešiuose vandenvardžiuose.

Tas pats pasakytina apie Petrą: šis vardas ir jo liaudiniai variantai slypi 106 gyvenviečių pavadinimuose (apie 70 iš skirtingų variantų) ir 5 vandenvardžiuose, Antanas ir Dimitrijus – po 60 (pirmasis 18, antrasis 25 + 2), Grigalius – per 50 (40 + 1), Andrius ir Simonas – po 35 (pirmasis 30 + 2, antrasis 13 + 2), Ivonas (Jono atitikmuo), Morkus ir Vosylius (Bazilijaus atitikmuo) – maždaug po 30 (pirmasis 17 + 3, antrasis 20, trečiasis 27 + 1).

Ypač atkreiptinas dėmesys į vandenvardžius. Juose slypintys iš Rytų gauti vardai paprastai įvardija vandens objektą, parodo jo priklausomybę, pvz., Dan-upỹs (: Дан ‘Danyla’), Ivõn-upis (: Ivõnas ‘Jonas’), Jar-upỹs (: Jãras iš Ермолаи аr Ерофеи), Põc-upis, Põšk-upis (: Põcius, Poškà ‘Povilas’), Sink-upė (: Siñkus ‘Simonas’), Svirk-upỹs, Svìrkų ẽžeras (: Svìrka iš Спиридон) ir upės ar upeliai Sìnk-iškė (akūtas!), Motiẽj-iškis (: Motiẽjus), ežerai Alẽkn-iškis (: Aleknà ‘Aleksandras’), Dõn-iškis (: Дан ‘Danyla’) ir kt.

Dažnai pats asmenvardis paverčiamas vandenvardžiu, kuris lyg ir įasmenina vandens objektą, o tai galėjo padaryti tik žmonės gamtameldžiai, dar nebūdami krikščionys. Pavyzdžiai: upėvardžiai Kìrka, Kir̃kė, Kirk-ùtis (: Кирко ‘Кириан ’), Lies-ùkas (: Лесь ‘Aleksandras’), Mikytà (: Микита iš Михаил + Николай), Vašk-ùtė (: Вашко iš Иван), Venỹs (: Вень ← Венедикт ‘Benediktas’), ežerų vardai Dan-iùkas (: Дан ‘Danyla’), Povil-ė̃lis (: Póvilas), Senk-ùtis (: Сенько ‘Simonas’), Veniaĩ (: Вень ← Венедикт) ir kt. Dar plg. upelio vardą Kam-onių̃ Pósūnis (: Хома ← Фама ‘Tamošius’).

Taigi didžioji dalis iš Rytų gautų vardų turėtų būti bendraamžiai su seniausiu bažnytinės terminijos sluoksniu (Kalėdos, kūčios, Velykos, bažnýčia, krìkštas…), pasiekusiu Lietuvą iki XII a. vidurio, dar gerokai prieš oficialųjį krikštą. Rytų apeigų krikščionybės įtaka Lietuvoje, matyt, pradėjo reikštis tuoj po rytų slavų krikšto ir stipriai reiškėsi XI–XIII amžiais. Tada lietuviai susipažino su aptartais vardais, ėmė juos vartoti, prie jų priprato.

***

<…> Kartu su šv. Brunono žūtimi ir seniausiu Lietuvos vardo paminėjimu istoriniuose šaltiniuose minimi šių dviejų to krašto, kuriame žuvo šv. Brunonas, kilmingų žmonių vardai: kunigaikštis Netimeras (šaltiniuose rašoma Nethimer) ir jo brolis Zebedenas (rašoma Zebeden, Zebedem). Kas jie buvo: vakarų baltai (prūsai, jotvingiai) ar rytų baltai (lietuviai)? Dėl jų tautybės (kilmės) ginčijamasi. Tradicinė nuomonė – aprašomi įvykiai buvę prūsų (jotvingių) pasienyje su Lietuva. Dabar plinta naujas požiūris – tai atsitikę Lietuvoje. Norint išsiaiškinti, kas buvo tie Netimeras ir Zebedenas – lietuviai ar nelietuviai – reikia atlikti jų vardų lingvistinę analizę.

Vardas Netimeras, be abejo, yra dvikamienis asmenvardis, sudėtas iš dėmenų Neti– ir –meras. Dėmens Net(i)- lietuvių antroponimijoje nerasta. Nėra ir Noti-, Nerti-… ar panašių dėmenų (bandoma įvairiai perskaityti). Tačiau šis asmenvardis artimas prūsų vardynui. Gali būti iš *Nauti-mer (Trautmann 1925: 147), pr. nautin ‘bėdą’. Neišleistinas iš akių Gintauto Iešmanto nurodymas, kad Netimero vardas galįs būti susijęs su Netos upele ir buvusiu to paties vardo bažnytkaimiu Augustavo dekanate, taigi jotvingių žemėje (Iešmantas 2003). Antrasis Netimero vardo dėmuo –meras irgi būdingas prūsų vardynui, plg. Luthy-mer, Mane-mer, Nawte-mer, bet jis turimas (retas) ir lietuviškoje antroponimijoje, pvz., Rómeras, Zù-meras ir kt., taigi yra bendrabaltiškas.

Netimero brolio Zebedeno vardas irgi sunkiai paaiškinimas lietuvių antroponimikos duomenimis. Jis taip pat laikytinas dvikamieniu asmenvardžiu, sudėtu iš dėmenų Zebe– ir –denas, tačiau tokių dėmenų lietuvių antroponimijoje nėra. Betgi šis asmenvardis, kaip ir Netimeras, yra artimas prūsų vardynui. Vardo Zebedenas pirmasis dėmuo Zebe– gali būti sietinas su prūsų Sebe-, esamu dvikamieniame jų asmenvardyje Sebe-gaude (Trautmann 1925: 91): pr. sebbei ‘sau’. Antrasis dėmuo –den(as) galėtų būti prūsų dėmens –ding (Podinge, Sam-dinge, Nerdinge (Trautmann 1925: 135) iškraipyta liekana. Bronys Savukynas (Savukynas 1999: 13–18) tvirtina, kad vardas Zebedenas, kaip ir Netimeras, senovėje lietuvių buvo turėtas, tik neišliko. Tai nepatikimas spėjimas, nes vardai paprastai nebūna izoliuoti, įeina į giminiškų vardų grupes, kurių visi nariai neišnyksta, vienas kitas paprastai visuomet išlieka. Tačiau vardo Zebedenas, kaip ir Netimeras, jokių „liekanų“ lietuvių antroponimijoje nėra. Neigiamai reikia vertinti ir Savukyno pateiktus, kaip įrodymą, aiškiai pritemptus vardyno duomenis. Tokiu metodu dirbant galima įrodyti viską, ką tik panorėsi. Bandymas asmenvardį Zebedenas sieti su Živinbutu (Gudavičius 1966: 121) taip pat labai jau dirbtinis. Šv. Brunono žūties vieta šaltiniuose nurodoma prie Alstros upės. Jotvingių, lietuvių ir rytinių slavų žemių sandūroje iš tikrųjų buvo upelė Aitra (suslavinta Jatra – Molčadės dešinysis intakas), kurią galima būtų tapatinti su Alstra (šaltinyje iškraipyta) ir kuri yra netolimose nuo Lietuvos jotvingių žemėse. Visi šie duomenys rodo šv. Brunoną žuvus jotvingių, artimų prūsams, žemėje netoli Lietuvos <…>

Taigi arkivyskupas Brunonas greičiausiai krikštijo tiesioginėje Lietuvos kaimynystėje buvusią jotvingių gentį, valdomą Netimero…

Visą straipsnį skaitykite mokslo žurnale „Lituanistica“
(Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2009, t. 55, nr. 3–4 (79–80), p. 116–126).