Lietuvos Respublikos piliečių vardų sąvadas

Moterų vardų su -ija įvairovė Lietuvos vardyne

Lietuvos Respublikos piliečių vardyną sudaro daug įvairios kilmės ir darybos asmenvardžių, kurių dalis nėra ištirti ir aprašyti kalbininkų, o jų inventorius nuolat pildomas naujais vardais. Vieni tokių yra asmenvardžių būrys su pabaigos dėmeniu –ij-, iš kurių dažnesni yra moterų vardai. Straipsnyje siekiama parodyti Lietuvos moterų vardų su –ija įvairovę kilmės ir darybos požiūriu. Pabaigos dėmenį –ija turi ir savõs, ir svetimõs kilmės moterų asmenvardžiai, nors vardai, turintys kitose kalbose susidariusį pamatą, yra dažnesni. 

Svetimos kilmės vardai su –ija yra nevienodos struktūros. Kai kurie jų yra dviskiemeniai onimai, kuriuose –ija yra sudėtinė kamieno dalis. Vieni šių moterų vardų yra trumpiniai, perimti iš kitų kalbų, pavyzdžiui, Mija, Rija atsirado sutrumpinus vardą Marija, o kiti yra ne lietuvių kalboje susidarę apeliatyvinės kilmės vardai, pavyzdžiui, Pija, vartojamas kaip ir to paties kamieno vyro vardas Pijus, turi lotynų kalbos pamatą , Prija kilęs iš sanskrito apeliatyvo priyā „mylimoji, brangioji“. Šie vardai yra skoliniai, dėl visuotinės globalizacijos jie plinta Lietuvos vardyne nuo XX a. pabaigos.

Daugelis svetimos kilmės moterų vardų su –ija yra triskiemeniai ar keturskiemeniai iš kitų kalbų perimti asmenvardžiai, kuriuose dėmeniu –ija praplėstas apeliatyvinis vardo kamienas ar –ija yra pamatinio apeliatyvo dalis. Vieni šių vardų yra dažni Lietuvos vardyne nuo XVII a. Tokie yra krikščioniški asmenvardžiai – graikiškos kilmės vardai Anastazija, Apolonija, Sofija, lotyniškos – Cecilija, Liucija (dėl jų dažnumo XVII a. žr.: Zinkevičius 1977: 52; Jovaiša 2005: 147–184). Taip pat gerai žinomi ir XX a. pirmoje pusėje dažnai duoti hebrajiškos kilmės vardas Marija, graikiškos – Eugenija, Leokadija, Stefanija, Teofilija, lotyniškos – Julija, Konstancija, Valerija, Viktorija, iš kurių Julija, Marija, Viktorija mėgstami ir XX a. pabaigoje–XXI a.

Moterų vardai su –ija turi ir oficialių, ir neoficialių variantų, pavyzdžiui, Kastancija ir Konstancija, Stepanija ir Stefanija. Pridurtina, kad kai kurie XX a. pirmoje pusėje vartoti vardai buvo registruoti ir tarminėmis formomis, pavyzdžiui, Apalionija (plg. Apolonija), Melianija (plg. Melanija), Zopija (plg. Zofija), kurių šių dienų oficialiajame vardyne jau nepasitaiko. Tai rodo, kad moterų vardams su –ija buvo būdingas variantiškumas, daugiausia susidaręs dėl atskiruose Lietuvos regionuose vartotų formų.

Nuo XX a. pirmos pusės Lietuvos Respublikos piliečių vardyne daugėjo ir kitokių vardų su –ija. Tokie yra graikiškos kilmės asmenvardžių variantai, Lietuvos vardyne registruoti rusų kalboje vartojama forma, pavyzdžiui, Anastasija (plg. Anastazija), Klavdija (plg. Klaudija), Zinovija (plg. Zenobija). Tokiais vardais vadintos Lietuvoje gimusios kitatautės, Rusijoje gimusios lietuvės, bet buvo taip pavadinta ir viena kita Lietuvoje gimusi lietuvių ar nenurodytos tautybės mergaitė. Taigi nuo XX a. pirmos pusės Lietuvos vardyne šalia variantiškų tarminių vardų formų pasitaiko kitų kalbų vardynams būdingų asmenvardžių variantų, susidariusių rusų kalboje.

XX a. antroje pusėje Lietuvos vardyne pradėjo daugėti ir kitose kalbose susidariusių įprastų asmenvardžių variantų. Tokiais laikytini nuo septinto dešimtmečio plintantis vardas Džiulija – anglų kalboje susidariusi lotyniškos kilmės vardo Julija forma, aštunto dešimtmečio pradžioje lietuvių vardyne atsiradęs vardas Otavija – italų kalboje susidariusi lotyniškos kilmės vardo Oktavija forma, taip pat nuo devinto dešimtmečio pabaigos duotas vardas Vitorija – italų kalboje susidariusi lotyniškos kilmės vardo Viktorija forma.

Dalis XX a. pirmoje pusėje ir kiek vėliau Lietuvos mergaitėms duotų vardų nuo XX a. vidurio tapo nemadingi ir jų nebeliko. Tokie yra, pavyzdžiui, lotyniškos kilmės vardai Marcelija, Prudencija, Pulcherija, graikiškos – Epifanija, Leoncija, Pelagija. Kai kurie vardai su –ija, buvę reti XX a. pirmoje pusėje, pradėjo plisti XX a. pabaigoje–XXI a. Tokiais laikytini, pavyzdžiui, kelis kilmės aiškinimus (vietovardinis ar trumpinio kilmės) turintis vardas Adrija, kuriuo pradėta vadinti nuo XX a. vidurio, germaniškos kilmės vardas Amelija (pasitaikydavęs ir XX a. pradžioje). Šie vardai liudija vardų madų nepastovumą ir įvairių aplinkybių įtaką vardo populiarumui.

Taip pat nuo XX a. vidurio ir vėlesniu laiku plito anksčiau Lietuvos vardyne dar nebuvę lotyniški ar graikiški asmenvardžiai su –ija. Tokiais laikytini, pavyzdžiui, nuo šešto dešimtmečio pradėtas duoti lotyniškos kilmės vardas Glorija, nuo aštunto dešimtmečio – lotyniškos kilmės vardas Astija, graikiškos – Sintija, nuo devinto dešimtmečio – lotyniškos kilmės vardas Januarija. XX a. pabaigoje–XXI a. ryškiau padaugėjo iš kitų Europos kalbų perimtų asmenvardžių. Pavyzdžiui, nuo XXI a. pradėti vartoti ispanų kalboje atsiradę asmenvardžiai Analija, Iglesija, Sagrarija, prancūzų – Noelija. Iš Venecijos miesto pavadinimo XX a. pabaigoje atsirado vardas Venecija. Lietuvių vardyną veikė ir dar tolimesnės kultūros – XX a. pabaigoje iš sanskrito apeliatyvo sandhyā „sandūra, prieblanda“ atsirado vardas Sandija, XXI a. pirmame dešimtmetyje pagal subkontinento Indija pavadinimą – vardas Indija. Šie vardai rodo, kad Lietuvos vardynas nuolat plečiamas naujais skolintais moterų vardais su –ija, atsiradusiais įvairiose pasaulio kalbose.

Vardų su –ija įvairovė, dažnumas ir variantiškumas greičiausiai turėjo įtakos tam, kad Lietuvoje pradėta kurti ir naujų šios priesagos vardų, kurių pamatas – svetimos kilmės vardas. Tokių moterų vardų pasitaiko nuo XX a. pirmos pusės, pvz.: Akvil-ija < Akvilė, Justin-ija < Justina, tačiau jų įvairovė pradeda didėti nuo XX a. septinto–aštunto dešimtmečių, plg.: Aur-ija < Aura, Aurė, Andr-ija < Andra, Andrė (ir plg. Andrius), Astrid-ija < Astrida ir kt., ir toliau jų inventorius plečiasi XXI a., plg.: Gvid-ija < Gvida, Gvidė, Just-ija < Justa, Justė, Paul-ija < Paula, Paulė ir kt. Tiesa, kai kurie iš šių vardų gali būti ne vien lietuvių kalboje susidarę priesaginiai dariniai, galbūt jie turi atitikmenų ir kitose kalbose, kur galėjo susidaryti savarankiškai.

Savõs kilmės vardai su –ija taip pat yra nevienodos struktūros. Vienuose lietuvių kilmės varduose priesaga -ija yra perimta iš pamatinio žodžio. Dalis tokių asmenvardžių yra hidroniminės kilmės vardai: Baltija < Baltija (jūra), Minija < Minija (upė), Vilija < Vilija (upė); pamatas gali būti ir kiti vietovardžiai: Šatrija < Šatrija (kalnas). Taigi vietovardžiai su –ija, kurių yra Lietuvos vardyne, plinta į asmenvardžius, vietų pavadinimai tampa vardais, o jų įvairovė didėja nuo XX a. pabaigos.

Dar Lietuvoje yra itin plačiai paplitęs vardas Gabija, kurio pamatas susijęs su liet. gobti. Šis asmenvardis laikomas senovės lietuvių pagoniškos dievybės, ugnies deivės, vardu, jis dėl vertybinių nuostatų išplito mergaičių vardyne. Taip pat vardų su –ija gali būti atsiradę priesagą perėmus iš bendrinės leksikos apeliatyvų, pvz.: Iliuzija < iliuzija, Lelija < lelija. Tokiais vardais mergaitės daugiausia imtos vadinti nuo XX a. pabaigos.

Kituose lietuvių kilmės moterų asmenvardžiuose –ija gali būti priesaga, kuria plečiami vardų kamienai. Ji pridedama prie dvikamienių vardų, pvz.: Armin-ija < Arminė, Dovil-ija < Dovilė, Eidvil-ija < Eidvilė, dvikamienių vardų trumpinių, kurie būna ir priesaginiai, pvz.: Algen-ija < Alg-enė (< Algė); Gail-ija < Gaila, Gailė; Vaidon-ija < Vaid-onė (< Vaida, Vaidė); apeliatyvinės kilmės asmenvardžių, kurie taip pat gali būti priesaginiai, pvz.: Audr-ija < Audra, Audrė; Aist-ija < Aista, Aistė; Rugil-ija < Rug-ilė (< rugys); Žydron-ija < Žydr-onė (< Žydrė) bei oniminės kilmės vardų, pvz.: Aglon-ija < Aglona (plg. Agluona vtv.), Nid-ija < Nida vtv., kamienų. Tai rodo, kad priesagų vediniai su –ija daromi iš visų grupių lietuvių asmenvardžių (žr. Sinkevičiūtė 2011: 217–218) . Tokie priesaginiai vardai yra būdingi lietuvių kalbai, jų galima rasti per visą XX amžių, nors XX a. pabaigoje–XXI a. jų pastebimai padaugėja.

Taigi Lietuvos vardyne yra didelė asmenvardžių su –ija, kurie gali būti ir svetimos, ir savos kilmės, įvairovė. Kartu su krikščionybe paplitę moterų vardai su –ija įsitvirtino Lietuvoje ir tapo variantiški – iš pradžių variantų atsirado tarmėse, vėliau jų ėmė plisti ir iš kitų kalbų. Nuo XX a. moterų vardynas nuolat plečiamas naujais, kitose kalbose susidariusiais vardais su –ija, daugėja neišvestinių savos kilmės vardų su –ija, atsiradusių iš tikrinės ir bendrinės lietuvių leksikos. Tokia vardų su –ija įvairovė ir populiarumas galėjo būti paskata kurti naujus priesaginius asmenvardžius, kurių pamatas paprastai yra svetimos ar savos kilmės vardai, vartojami Lietuvoje.

Literatūra

Jovaiša L. 2005: Krikšto vardai XVII a. pirmos pusės Lietuvoje, Šventieji vyrai, šventosios moterys. Vilnius: Aidai, 147–184.
LVKŽ – Kazimieras Kuzavinis, Bronys Savukynas. Lietuvių vardų kilmės žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007.
Sinkevičiūtė D. 2011: Nauji 2007–2010 m. lietuviškos kilmės vardai ir jų davimo polinkiai, Bendrinė kalba, 84, 214–229.
Zinkevičius Z. 1977: Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje. Vilnius: Mokslas.

(Skelbiama iš leidinio: Gimtoji kalba, 2019 m., nr. 3, p. 12–15.)