Lietuvos Respublikos piliečių vardų sąvadas

Nauji 2007–2010 m. lietuviškos kilmės vaikų vardai ir jų davimo polinkiai

Mūsų vardynas nuolat kinta, jame kasmet atsiranda naujų asmenvardžių. Šiame straipsnyje ir siekiama aptarti naujus lietuviškos kilmės vardus, duotus Lietuvos Respublikos piliečiams, gimusiems Lietuvoje ir užsienyje 2007–2010 m. Vardyno pasipildymas naujais asmenvardžiais yra dabarties realybė, kartu ir naujos vardyno problemos – pastarąjį dešimtmetį atsiranda vis daugiau vaikų, pavadintų lietuvių kalbos sistemos neatitinkančiais vardais: be galūnių (pvz., Gvide, Vivijan, Kelvin, Veid), svetimos rašybos (pvz., Linnea, Mariya, Malh, Mihael)… Šio straipsnio objektas – nauji lietuviškos kilmės vardai, kuriais iki 2007 m. dar nebuvo pavadinta Lietuvos Respublikos piliečių.

1. Vieni žmonės, pavadindami vaikus, renkasi žinomus vardus, kartais duoda pažįstamų ar senelių asmenvardžius, o kiti stengiasi, kad vardas būtų išskirtinis, kuo mažiau girdėtas, todėl kuria vardus patys, perdirba jau esančius asmenvardžius ar ieško jų tolimų egzotiškų šalių vardynuose. Dar dalis vardų perimama iš kitų kultūrų, kuriose gyvena emigravę Lietuvos piliečiai. Toks vardyno pasipildymas naujais asmenvardžiais yra dabarties realybė.

Ieškant vaikui vardo ar domintis vardų kilme kalbininkai rekomenduoja skaityti Kazimiero Kuzavinio ir Bronio Savukyno sudarytą, kelis kartus perleistą „Lietuvių vardų kilmės žodyną“ (toliau – LVKŽ). Vis dėlto šiandien LVKŽ visuomenės poreikių jau netenkina: nemažai vartojamų ir išplitusių vardų (pvz., Smìltė, Nèdas, kurie yra pastarųjų metų dažniausių vardų dvidešimtukuose, žr. Sinkevičiūtė 2011) į jį nėra patekę. Kad realioji vardų vartosena ir rekomenduojamas vartoti vardynas smarkiai skiriasi, jau daugiau nei prieš dešimt metų pastebėjo Vitalija Maciejauskienė (1998: 41), rašiusi apie 1991–1992 m. Lietuvos vaikams duotus vardus. Nors V. Maciejauskienė (2004: 93) vėliau teigė, kad LVKŽ dažniausiai nėra menkaverčių mūsų vardyno vardų, tačiau pastarųjų metų duomenys rodo, kad vardynas plečiamas ir tinkamais vartoti vardais, kurie dažnai lieka neaptarti kalbininkų.

Dėl to, kad iki šiol tiksliai nežinoma, kaip keitėsi vardų mados, kokių naujų vardų atsirado lietuvių vardyne per pastarąjį šimtmetį, greičiausiai kaltas didelis informacijos kiekis ir jos rinkimo, apdorojimo problemos ankstesniais dešimtmečiais. Greičiausiai todėl į LVKŽ ir nepateko dalis tinkamų vartoti vardų, nes žodynas buvo rengtas, kai jo autoriai neturėjo tikslių duomenų apie visos Lietuvos gyventojų vardus. Kita priežastis, matyt, buvo griežtas to meto norminamasis pobūdis: siekiant, kad į LVKŽ nepatektų to meto taisyklingo vardo sampratos neatitinkantys asmenvardžiai, neplistų variantai, dalis vardų nebuvo traukiami į žodyną (ryškiausiu pavyzdžiu galima laikyti paplitusį ir kritikuotą vardo Dóvydas variantą Deĩvidas).

Publikacijos apie vardus rodo, kaip iš lėto keičiasi kalbininkų požiūris į naujus asmenvardžius: į vardyną ateinantys vardai priimami pamažu, pvz., daugiau nei prieš dvidešimt metų abejota dirbtinių dvikamienių vardų, kuriuos 1987 m. pasiūlė vartoti LVKŽ, poreikiu (žr. Maciejauskienė 1989: 84–85); kritikuotas vardas Gretà (žr. Maciejauskienė 1993: 4), kuris vėliau, greičiausiai dėl didelio juo pavadintų mergaičių skaičiaus ir LVKŽ autorių pozicijos, pradėtas laikyti tinkamu (žr. Maciejauskienė 2004: 87). Pagal to meto situaciją toks vardų vertinimas neatrodo keistas, nes ankstesniais laikais vyravęs konservatyvus požiūris į kalbą padėjo ją saugoti nuo rusizmų antplūdžio ir kovoti dėl kalbos išsaugojimo.

Vis dėlto ir šiandien retose publikacijose apie naująjį vardyną kalbos tyrėjai kritikuoja vardus, kurie turi svetimus baigmenis, pvz., –ita, –eta ir kt., trumpus dviskiemenius neaiškios svetimos kilmės vardus ir pan. (žr. Klimavičius 2004: 20–22). Atrodo, kad požiūris į tokius vardus turėtų keistis: nors kai kurie vardai dažniausiai yra vienetiniai, bet jais jau ne vieną dešimtmetį pavadinama vis daugiau vaikų, ir šis polinkis, kaip spėtina, dėl svetimų vardų, kultūrų įtakos ir visuotinės globalizacijos tik intensyvės. Kita vertus, tokie vardai rodo ir tam tikrą tėvų išradingumą (ar jo stoką), norą duoti vaikui kuo išskirtinesnį vardą. Šie vardai turi įprastas galūnes, todėl neigiamai vertinti neįprastus naujus vardus, kurių nesiūlo vartoti LVKŽ, nereikėtų. Atidžiau pažvelgus į minėtus vardus įmanoma paaiškinti jų kilmę, struktūrą, net motyvuoti, kodėl ir kaip jie atsirado.

Šiuo metu Lietuvos vardyne yra didesnių problemų nei gausėjantys svetimos kilmės vardai ar asmenvardžiai su svetimais formantais. Pastarąjį dešimtmetį atsiranda vis daugiau vaikų, pavadintų lietuvių kalbos sistemos neatitinkančiais vardais: be galūnių (pvz., Gvide, Vivijan, Kelvin, Veid) ar užrašomais, stengiantis išlaikyti „originalią“ rašybą (pvz., Linnea, Mariya, Malh, Mihael). Siekiant išsaugoti pavardes (pvz., su priesaga –auskas), jos dokumentuose registruojamos kaip vardai, taip pat daugėja ir vaikų, turinčių ne du (tai, atrodo, jau yra įprasta), bet tris ir daugiau vardų[1] (pvz., Jonas Algirdas Eduard), kartais kelianarių vardų komponentais tampa atskiros raidės (pvz., Grant J) ir t. t. Būtent šias vardų kultūros problemas reikia spręsti ir svarstyti, kaip jų išvengti, o ne vien kritikuoti, aptarti bent prie kalbos sistemos derančius, nors ir keistai atrodančius vos vieną ar du kartus vaikams duotus asmenvardžius. Rodos, kad šiuo metu tinkamais vartoti reikia laikyti vardus, kurie yra su įprastomis kalbai galūnėmis, užrašyti pagal lietuvių kalbos taisykles ir neturi neigiamos konotacijos.

2. Mūsų vardynas nuolat kinta, jame kasmet atsiranda naujų asmenvardžių. Šiame straipsnyje ir siekiama aptarti naujus lietuviškos kilmės vardus, duotus Lietuvos Respublikos (toliau – LR) piliečiams, gimusiems Lietuvoje ir užsienyje 2007–2010 m. Atsisakyta analizuoti kelianarių vardų kombinacijas (pvz.: Godà Žavintà, Gõjus Al̃girdas), neadaptuotus svetimos kilmės vardus (pvz.: Abbi, Anastassia, Djemel, Mian), nuošalyje palikti svetimos, tarp jų ir krikščioniškos, kilmės vardai bei jų variantai (pvz.: Diomìdis, Kornelà, Leonèlis, Tãdė) dėl didelio vardų skaičiaus, tikintis tai padaryti vėliau.

Šio straipsnio objektas – nauji lietuviškos kilmės vardai, kuriais iki 2007 m. dar nebuvo pavadinta LR piliečių. Duomenys imti iš Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Registras), tarpininkaujant Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, jiems apdoroti naudota UAB „NTSG“ suprogramuota atskirų vardų statistika.

Ne tik lietuvių, bet visi LR piliečių vardai tiriami dėl dviejų priežasčių. Pagal Registro duomenis, nemažai šeimų, registruodamos vaikus, nenurodo jų tautybės, ir šis polinkis matyti jau beveik du dešimtmečius. Taip pat pasitaiko atvejų, kai lietuviškos kilmės vardas duodamas lenkui, rusui ar pan. Todėl ir buvo atsisakyta nagrinėti tik lietuvių tautybės vaikų vardus, nes tautybė nėra pagrindinis kriterijus, duodant vaikui lietuviškos kilmės vardą.

Taigi straipsnio tikslas – nustatyti, kokiais iki šiol dar nevartotais lietuviškos kilmės vardais plečiamas mūsų vardynas. Įgyvendinant šį tikslą siekta: 1) aptarti LVKŽ teikiamą vardų klasifikaciją ir jos aktualumą naujiems vardams aprašyti; 2) pristatyti, kõkios lietuviškos kilmės vardų grupės vyrauja naujajame vardyne ir atskleisti, kas būdinga kiekvienos aptariamos dažnos grupės vardams; 3) inventorizuoti ne pagal lietuvių kalbos taisykles užrašytus lietuviškos kilmės vardus ir išryškinti jų atsiradimo problemas.

3. Nauji, iki šiol nevartoti LR piliečių lietuviškos kilmės vardai nėra populiarūs. Daugeliu jų 2007–2010 m. paprastai pavadinta po vieną vaiką, kartais – du, o tris ar daugiau kartų – retai. Nauji lietuviškos kilmės mergaičių vardai yra dažnesni nei berniukų.

Aptariant asmenvardžius terminas lietuviškos kilmės vardas vartojamas kiek sąlygiškai, nes daugelis toliau minimų vardų yra kildintini iš lietuvių kalbos leksikos, kurią sudaro ir savos, ir svetimos kilmės žodžiai. Čia aptariami ir vardai, kurių vienas kamienas yra savos kilmės, o kitas – atsiradęs iš skolinto vardo ar apeliatyvo, nes kreipiamas dėmesys į jų atsiradimo būdą, ir vardai laikomi kūrybos rezultatais. Prie lietuviškos kilmės vardų aptariami ir tie asmenvardžiai, kurių kamienus galima sieti ne tik su lietuvių, bet ir su prūsų leksika, matant jų bendrą baltišką kilmę[2].

4. Lietuvių vardus tapo įprasta dalyti į keturias grupes pagal LVKŽ 14–33: senuosius lietuviškus (baltų) vardus, kalendorinius krikštavardžius, naujuosius lietuviškus ir naujuosius skolintus vardus. Ši klasifikacija atrodo tinkama, kai aprašoma nuosekli vardyno raida. Tiriant naujus vardus, ja galima naudotis tik iš dalies, nes senaisiais ar naujaisiais LVKŽ rekomenduojamais lietuviškais vardais vardynas atnaujinamas mažai: tais, kuriais dar nebuvo pavadinta vaikų. Kita vertus, LVKŽ yra ne visi senieji lietuvių vardai, nes šaltiniuose pasitaiko ir niekur neminėtų dvikamienių asmenvardžių, jų trumpinių. Vis dėlto tokie vardai vaikams duodami retai, nes dabartinis vardynas daugiausia plečiamas kalbos vartotojų sukurtais vardais. Siekiant atskleisti vardyno naujumą LVKŽ teigiama skirtis tarp senųjų ir naujųjų lietuviškų vardų čia atrodo neaktuali, nes svarbiau atskirti LVKŽ autorių jau siūlytus vartoti vardus nuo naujai sukurtųjų.

Ryškinant šį skirtumą toliau straipsnyje lietuviškos kilmės vardai dalijami į mažesnes grupes pagal jų kilmę ir susidarymą: skiriami dvikamieniai asmenvardžiai, apeliatyviniai, vietovardiniai vardai ir trumpiniai. Toks vardų skirstymas yra kitoks nei LVKŽ, nes nėra skiriami etnoniminiai vardai, kurie pagal jų pamatą (etnonimą, kuris yra apeliatyvas) priskirti prie didesnės grupės – apeliatyvinių vardų.

Į atskiras grupes, kaip LVKŽ, nedalyti ir mitologiniai ar literatūriniai vardai, kurie nuo kitų asmenvardžių skiriasi tuo, kad kalbos vartotojams duodant tokį vardą greičiau yra svarbesnės tam tikros savybės, kurias turi mitologinė būtybė, literatūros kūrinio, kino herojus ar kultūros asmenybė, o ne vardo kilmė, aiški iš jo pamato. Vis dėlto šie vardai, kaip ir kiti, turi pamatus (jie dažniausiai yra atsiradę iš apeliatyvų, rečiau iš dvikamienių asmenvardžių, vietovardinių vardų, trumpinių), pagal kuriuos čia skiriami į minėtas keturias kilmės grupes. Atrodo, kad taip skirti vardus yra tiksliau, nes išlaikomas vienas skyrimo pagrindas, o vardų specifiškumas išryškėja prie jų papildomai nurodžius, kad jie kartu yra ir literatūriniai, mitologiniai vardai.

Plačiau nei LVKŽ pristatomi ir trumpiniai: į šią grupę buvo įtraukti trumpieji vardai, atsiradę ne tik iš dvikamienių asmenvardžių (kaip LVKŽ), bet ir iš kitos kilmės vardų. Nors LVKŽ trumpiniai skiriami tik senųjų lietuviškų vardų grupėje (prie naujųjų lietuviškų vardų jie net neminimi), realūs vardų davimo polinkiai rodo, kad vaikai pavadinami trumpiniais, atsiradusiais ir iš kitos kilmės vardų.

Į atskiras grupes neskirti ir galūnių, priesagų vediniai. Kadangi šie vardai turi tą patį pamatą kaip ir formantų neturintys asmenvardžiai, jie aptariami prie minėtų vardų grupių.

5. Peržiūrėjus naujausius vaikų vardus matyti, kad 2007–2010 m. vardynas daugiausia buvo atnaujintas dvikamieniais vardais.

5.1. Iš vardyne fiksuotų, bet anksčiau vaikams neduotų, dvikamienių vardų dalis yra tokių, kuriuos siūlo LVKŽ: Arvaidà, Aũgmilė, Aũšvydė, Dróvydė, Eĩgmantė, Gañtautė, Jógundė, Kiñtvilė, Kóviltė, Mañvydė, Mìnvilė, Sìrmantė, Vìsmilė, Žadminà; Al̃kantas, Geĩsvydas, Mìlgeidas, Mìngailas, Nórmilas, Nórmintas, Taũtgintas, Vìntaras[3]. Todėl spėtina, kad pavadinant vaiką naudojamasi ir LVKŽ. Taip pat vaikai vadinami ir dvikamieniais vardais, turinčiais kitas galūnes, nei teikia LVKŽ: Žygimantà; Arvìlis, Deĩmilius, Eĩnorius. Tai rodo, kad vardynas plečiamas ne vien siūlomais ar naujais dvikamieniais vardais, kurie baigiasi –as, –ė ir –a (tokius dvikamienių vardų variantus dažniausiai nurodo LVKŽ)[4], bet ir –is, –ius.

5.2. Kita dalis naujų vardų sudaroma iš dvikamienių asmenvardžių, kurių yra ir LVKŽ, kamienų: plg. Aimantà[5], Aimedà, Aivaldà, Aivinà, Argirà, Arìmeda, Augundà, Bergáilė, Dóvinė, Mintvidà, Nármantė, Rãdmilė, Váidmilė, Vaĩgandė, Vaĩmantė, Vilgùstė; Aũštaras, Ar̃vinas, Dárminas, Dárvinas, Deĩmiras, Eĩgvirdas, Eĩtmantas, Geĩdvydas, Gélvinas, Rìngardas, Sármantas, Výgardas[6]. Taigi matyti, kad nauji vardai sudaromi, pasirenkant įvairios (kiek dažniau trinarės, taip pat keturnarės, dvinarės) struktūros kamienus, o kuriant naują asmenvardį gali būti paimta viena iš įprastų trijų dvikamienių vardų galūnių. Lyginant šiuos vardus su 5.1. poskyryje minėtais vardais aišku, kad naujus vardus pirmiausia linkstama sudaryti su įprastomis vardų galūnėmis, o tik vėliau su kitomis – –is, –ius.

5.3. Iš vaikų vardyno matyti, kad dvikamienių vardų kūrimas yra gyvas procesas. Sudarant naujus vardus dažnai prie žinomo antrojo dvikamienių vardų kamieno pridedamas naujas kamienas, kilęs arba iš krikščioniškos kilmės vardo trumpinio: Jùstautė (plg. Jùstė), Zigmintà (plg. Zìgmas); Ègvidas (plg. Ègis), Elìmantas (plg. Èlis), Mãtautas (plg. Mãtas), arba iš apeliatyvo: Gražbìlė (plg. gražùs), Jaũsmilė, Jausminà (plg. jaũsti), Jusminà (plg. jùsti), Rãsviltė (plg. rasà ar ràsti); Lokìmantas (plg. lokỹs)[7].

Pasitaiko atvejų, kai antrasis dvikamienio vardo kamienas yra nesusijęs nei su lietuviškos, nei su krikščioniškos kilmės vardu, bet yra atsiradęs iš naujo svetimos kilmės vardo: Eĩtlandas (dėl land– – Jolánda, Rolándas), Jormándas (<Jõris ir vardų baigmens –mandas, plg. Armándas), Mìngridas (dėl grid– – Ingridà, Sigrìdas)[8]. Tokio tipo naujus dvikamienius vardus V. Maciejauskienė (1998: 39–40) vadina hibridinės darybos ir teigia, kad jų darybai nereikėtų pritarti. Vis dėlto šis požiūris šiandien atrodo kiek senstelėjęs.

Visi minėti dvikamieniai vardai, turintys naujus savos ir svetimos kilmės kamienus, atrodo vienodi, nes sukurti tokiu pačiu būdu: vienas dvikamienio vardo kamienas pakeistas nauju kamienu. Taip pat visų sukurtų dvikamienių vardų naujieji kamienai yra kilę iš įprastų ir paplitusių vartosenoje įvairios kilmės asmenvardžių ar apeliatyvų.

Toks aptartas dvikamienių vardų kūrimo būdas lietuviams yra įprastas: jis matomas iš naujų dvikamienių asmenvardžių, atsiradusių įvedus krikščionybę. Šiuose varduose dažniau pirmojo, rečiau – antrojo kamieno pozicijas užėmė krikščioniškų vardų trumpiniai, pakeitę ankstesnius lietuviškos kilmės kamienus (žr. Zinkevičius 2008: 284–286). Taigi čia pateikti naujadarai rodo, kad sudėtiniai vardai toliau kuriami tokiais pačiais būdais kaip ir ankstesniais amžiais, o jų sudedamieji elementai yra plačiai vartojami įvairios kilmės vardai. Todėl manytina, kad nereikia šių vardų vertinti neigiamai, nes juose matyti ir naujų dvikamienių vardų kūrybos tęstinumas, ir vardyno atnaujinimo galimybės.

5.4. Dar kitas naujų vardų šaltinis yra dvikamienės pavardės. Su jomis gali būti siejami vardai Asminà (plg. pvd. Asminãvičius, kurio asmin– kilo iš *ais-min-, LPŽ I 128), Èsmantė (plg. pvd. Esmantas, LPŽ I 583), Jagminà (plg. pvd. Jãgminas, LPŽ I 783); Dol̃mantas (plg. pvd. Dol̃mantas, LPŽ I 511), Reĩvidas (plg. pvd. Reĩvidis, LPŽ II 593), Skáivydas (plg. pvd. Skáivydas, LPŽ II 728). Kad dvikamienės pavardės gali pasitarnauti kaip vardai, ypač tie, kurie mažai žinomi, rašė dar Antanas Salys (1983: 267). Iš šių vardų greičiausiai ir matyti, kad pavadinant vaiką naudojamasi pavardėmis, kurios vardais tampa tada, kai siekiama išsaugoti giminės asmenvardį, ir taip retos pavardės tapo vardais.

Spėtina, kad tokio tipo dvikamienės lietuvių pavardės ir turėjo įtakos dvikamieniams asmenvardžiams, kurių kamienai yra įprastesni pavardėms, kilusioms iš tarminių ar dėl užrašymo pakitusių asmenvardžių formų, pvz.: Aĩtvidė (plg. Eĩtvydė), Demìlė (plg. Deĩmilė), Diãmontė (plg. Dómantė)[9], Ermantà (plg. Arimantà), Er̃tautė (plg. Ar̃tautė), Gilmenà (plg. Gilminà); Damìlis (plg. Dómilas), Dẽminas (plg. Deĩminas), Raĩgerdas (plg. Raĩgardas). Šiame kontekste vertinant vardų kamienus atrodo, kad gretutinės vardų formos suteikia vardynui tarminio atspalvio. Tuo būdu atsiranda problemų dėl kamienų autentiškumo: kadangi dalis kamienų yra pakitę ar iškraipyti užrašant pavardes, tai matyti, kaip lietuvių vardyne plinta kitokie nei įprastai LVKŽ rekomenduojamų vardų kamienai. Todėl keltinas klausimas – ar tokius kamienus turintys vardai yra teiktini. V. Maciejauskienė (1998: 38) panašius į minėtus vadina iškreiptais ar su klaidomis užrašytais vardais, kas rodo griežtą norminamąjį požiūrį į vardus.

Vis dėlto atrodo, kad tie vardų kamienai, kurie paplitę keliose skirtingose dvikamienėse pavardėse, galėtų būti teiktini ir vartotini varduose, bet komentuojant tokius vardus reikėtų nurodyti, kad kamienas nėra autentiškas. Taip pat ir tie kamienai, kurie jau išplito lietuvių varduose (taip atsitiko su kamienu vid–[10], kurio vartojimą galėjo paskatinti ir dvikamieniai vardai su pirmuoju kamienu vid-, plg. Vìdmantas), atrodo tinkami vartoti. Gal galima manyti, kad kamienų dažnumas ir vartojimas varduose yra rodiklis, kurie tarminiais ar iškraipytais laikomi kamienai yra tinkami naujiems vardams sudaryti, o kurie kamienai – atsitiktiniai ir vengtini.

5.5. Naujųjų dvikamienių vardų kamienai yra labai įvairūs, sunku skirti vyraujančius kamienus. Atrodo, kad kiek dažnesnis yra antrasis naujų mergaičių dvikamienių vardų kamienas mant-. Spėjama, kad vardai su šiuo kamienu sudaromi dėl dvikamienių vardų trumpinio Mañtas populiarumo (šis vardas buvo ypač populiarus berniukų vardyne 1984–1999 m., kai kasmet juo pavadindavo daugiau nei po 600 berniukų). Kad kamienas mant– dažniau vartojamas sudarant dvikamienius mergaičių vardus, gali būti aiškintina „kompensaciniu mechanizmu“, nes mergaičių vardyne vardas Mañtė yra retas. Taip pat kuriant naujus mergaičių vardus apydažnis yra pirmasis kamienas ai– (kontrastuoja su LVKŽ vardais, kur pateiktas vienas vardas su ai– – Aigùstė), kas rodo platesnį kamieno paplitimą vardyne.

5.6. Dvikamieniai asmenvardžiai plečiami ir priesagomis[11], plg. Armintė́ja, Ervilė́ja, Mantvìlija. Tokie vardai reti; taip yra greičiausiai todėl, kad ir patys nepriesaginiai vardai yra ilgoki – triskiemeniai, o šiuo metu labiau linkstama vaikams duoti trumpus vardus (daugiau žr. Sinkevičiūtė 2011: 3–9).

6. Kiti vardai, kuriais plečiamas vardynas, yra apeliatyviniai.

6.1. Vaikams duodami niekada nesuteikti LVKŽ siūlomi vardai, plg. Ąžuõlė, Gar̃sė, ir ten teikiamų apeliatyvinių vardų galūnių variantai, plg. Drãvis, Ker̃nis. Šie vardai taip pat paremia mintį, kad renkant vardą kūrybiškai naudojamasi LVKŽ.

6.2. Pavadinama ir sukurtais vardais, kurių pamatas dažnai yra su gamta susijęs nepriesaginis apeliatyvas: augalas, pvz.: Brùknė (plg. brùknė), Lū̃gnė (plg. lū̃gnė „lūgninių šeimos augalas“), Smìlga, Smil̃gė (plg. smìlga); paukštis, pvz., Volungė̃ (plg. volungė̃); gamtos objektas, reiškinys, pvz., Kaitrà (plg. kaitrà), Pùsnė (plg. pusnìs), Žẽmė (plg. žẽmė), Šer̃kšnas (plg. šer̃kšnas). Taip pat yra ir vardų, susijusių su pojūčius, savybes įvardijančiais apeliatyvais, pvz.: Gėlà (plg. gėlà „didelis skausmas“)[12], Jaũstė (plg. jaũsti); Mañdrius (plg. mañdras), Õrius (plg. orùs). Greičiausiai pagal mėnesio pavadinimą atsirado Gruodà, Grúodė (plg. grúodis, nors plg. ir grúodas). Iš berniukų vardų dar minėtini Dijõkas (plg. dijõkas „raštininkas“), Jaunė̃lis (plg. jaunė̃lis), kurių pamatiniai žodžiai susiję su profesija, šeimine padėtimi.

Apie tai, kad gimtosios kalbos bendrinė leksika ir turėtų būti šaltinis, kai kuriamas naujas vardas, yra rašiusi ir V. Maciejauskienė (1998: 36), ir tokiam požiūriui į apeliatyvinius vardus galima tik pritarti. Čia komentuotinas vardas Dijõkas, atsiradęs iš skolinio dijõkas „raštininkas“, kurio siūlyti vartoti nereikėtų pirmiausia dėl jo reikšmės – vardais tapę profesijų pavadinimai mūsų vardyne atrodo kiek keistai, nors užsienio vardynuose tokių tendencijų jau yra. Reikia tikėtis, kad ir Jaunė̃lis liks vienetinis vardas, duotas berniukui, greičiausiai pagal serialo „Sopranai: mafijos kronika“ veikėjo vardą, nes deminutyvinė priesaga ir kamieno reikšmė gali pasirodyti keistoki, kai vaikas užaugs.

Pasitaiko iš tarptautinių žodžių atsiradusių vardų: Alegrà (plg. allegro), Safyrà (plg. safỹras), užsienio vietovardžių – Dakotà (plg. Pietų̃ Dakotà, JAV valstija), tačiau tokių naujų vardų yra mažai.

6.3. Lietuvoje randasi ir apeliatyvinės kilmės vardų su priesagomis. Vieni jų parinkti iš LVKŽ, pvz., Dangìlė (<Dañgė), o kiti, pvz., Jõringas (<Jõris), taip pat atsirado pasinaudojus žodynu, tik buvo pakeista vardo galūnė. Šių vardų yra mažai, nes atrodo, kad ir LVKŽ tokios kilmės vardų, kuriais nepavadinti vaikai, liko nedaug.

6.4. Dar kiti priesaginiai apeliatyvinės kilmės vardai yra sukurti. Daugelio jų pamatas yra nepriesaginiai to paties kamieno vardai, iš kurių dažniausias yra Ùgnė, plg. iš jo atsiradusius Ugnė́ja, Ugnètė, Ugnìlė, Ugnità[13]. Kad iš vardo Ùgnė padaroma daug priesaginių vedinių, aiškintina jo dažnumu lietuvių vardyne, ypač nuo 2002 m.

Kitų priesaginių vardų pamatas dažniausiai yra žinomi ar pastaraisiais metais pamėgti vardai: Aidestà (<Áida), Aistìlė (<Áistė), Audrità (<Áudra), Gintarità (<Gintãrė), Jūrū́nė (<Jū́ra), Smiltė́ja (<Smìltė), Upė́ja (<Ùpė); Aistė́jus (<Áistis, Áistė), Aũdrijus (<Aũdrius), Taũrinas (<Taũras). Dar kitus šios kilmės vardus taip pat galima kildinti iš Registre esančių retų nepriesaginių vardų: Deivintà (<Deĩvė), Gerū́nė (<Gerà), Snaigità (<Snaĩgė); Gẽrintas (<Gẽrius) ar lietuvių apeliatyvų: Sėlijà (< sė́lis)[14].

Iš vardų priesagų matyti, kad jos yra labai įvairios. Greičiausiai dėl to, kad priesaginių mergaičių vardų yra daugiau, įvairesnės yra mergaičių vardų priesagos, iš kurių dažnesnės – –ita (4x), –ėja (3x), –ilė (3x), –ūnė (2x). Bendros priesagos, su kuriomis sudaromi nauji ir berniukų, ir mergaičių apeliatyviniai priesaginiai vardai, yra –ėj– ir –ij-.

Komentuojant šios grupės, taip pat minėtų dvikamienių, vardų savos ir svetimos kilmės priesagas įdomu pastebėti, kad jos yra fiksuotos mūsų pačių vardyne. Peržiūrėjus, su kokiomis priesagomis sudaromi Lietuvos hidronimai (žr. Vanagas 1970: 70–215), matyti, kad visos minėtų vardų priesagos yra vandenvardžiuose. Atrodo, kad tai yra argumentas, kodėl nereikėtų neigiamai vertinti naujųjų apeliatyvinės kilmės priesaginių vardų, padarytų pagal svetimos kilmės asmenvardžius ir turinčių svetimos kilmės priesagas, nes darybos formantas paliudytas mūsų vardyne[15].

Pateiktus priesaginius vardus sieja ir bendras bruožas: šie asmenvardžiai yra sukurti iš kalbos vartotojams žinomų vardų ar apeliatyvų. Todėl tokie vardai vertintini kaip kūrybos rezultatas pagal esamų vardų modelius iš aiškių pamatų su žinomais formantais, kurie fiksuoti ir hidronimikoje.

7. Naujajame vardyne pasitaiko ir keli vietovardiniai vardai – Préila, Veñtė, kurių nemini LVKŽ (yra tik Ventà). Su lie. hidronimu Beržūnà gal galima sieti ir vardą Beržūnà, su ežero vardu Gilùžis – Gilùžė. Tokie vietovardiniai nauji vardai yra reti.

8. Iš dažniausių pastarųjų metų vardų dvidešimtukų matyti, kad vis dažnesni tampa dviskiemeniai vardai, o vardyne, ypač mergaičių, populiarėja trumpiniai (Sinkevičiūtė 2011: 3–9).

8.1. Tarp naujų lietuviškos kilmės trumpųjų vardų šiuo metu vyrauja dvikamienių vardų trumpiniai. Vardynas atnaujinamas LVKŽ siūlomais vartoti trumpiniais: Džiùgė, Gaũdė; Mìntas (jie LVKŽ yra antraštiniai vardai). Taip pat oficialiaisiais vardais tampa ir dvikamienių asmenvardžių trumpiniai, kuriuos LVKŽ teikia prie konkrečių vardų: Ar̃tė (plg. Ar̃tautė), Ger̃tė (plg. Ger̃tarė); Mañtrius (plg. Mañtrimas), Taũčius (plg. Taũtvilas). Šie vardai rodo, kad vis daugiau trumpinių įgauna oficialaus vardo statusą ir todėl nereikėtų vengti jų vartoti, nes aiškus ir jų pamatas, ir susidarymo būdas.

Kitų kilmės grupių naujų trumpųjų vardų pasitaikė nedaug. Minėtinas tik Gabijà trumpinys Gãbė, kurį prie šio vardo teikia LVKŽ.

8.2. Nors LVKŽ nurodo įvairias galūnes turinčių trumpinių, bet vardynas plečiamas ir LVKŽ siūlomiems dvikamienių vardų trumpiniams renkant kitas galūnes: pvz.: Tarà (plg. Tãrė < Tar̃vilė), Tilà (plg. Tìlė < Tìlmantė); Gìris (plg. Gìras < Gìrmantas), Gìrstis (plg. Girstỹs < Gìrstautas), Jóvis (plg. Jóvas < Jóvydas), Mañtis (plg. Mañtas < Mañtautas), Nóris (plg. Norỹs < Nórmantas), Rãdvis (plg. Rãdvas, Radvỹs < Rãdvilas), Žýgis (plg. Žýgas < Žýgaudas). Tai rodo, kad šiuo metu plinta įvairios kilmės trumpųjų vardų formos: vyrų – su galūnėmis –as, –is, –ys ir –us, moterų – su –a ir –ė. Todėl atrodo, kad siūlant vartoti įvairius trumpinius reikia teikti vartoti visus įmanomus jų variantus.

8.3. Atsiranda ir LVKŽ nesiūlytų vartoti dvikamienių asmenvardžių trumpinių: pvz.: Aĩsmė (plg. Aĩsmantė), Kuñtė (plg. pvd. Kuñtautas), Mìndė (plg. Mìndaugė); Aĩsis (plg. pvd. Aĩsmantas). Matant vardyno pokyčius spėtina, kad tokių lietuvių vardų daugės.

8.4. Vaikai vadinami ir iš dvikamienių vardų atsiradusiais priesaginiais trumpiniais. Jie buvo pavadinti LVKŽ siūlomais priesaginiais vardais, atsiradusiais iš trumpinių, pvz.: Gedẽnė, Gytẽnė, Vìlintė; Sìnotas. Vardynas plečiamas ir pakeitus LVKŽ siūlomam priesaginiam vardui galūnę, pvz., Eidenà (šalia Eidènė). Tokių vardų nedaug, nes, kaip ir apeliatyvinių priesaginių vardų atveju, LVKŽ siūlymais, atrodo, jau pasinaudota.

8.5. Dar kiti iš dvikamienių vardų atsiradę trumpiniai plečiami priesagomis: Aisė́ja (Aĩsė < Aĩsmantė), Aurū́nė (Aũrė < Aũrimė), Eidė́ja (Eĩdė < Eĩdmantė), Gederà (Gẽdė < Gẽdmantė), Gintė́ja (Gìntė < Gìntautė), Medinà, Medùnė (Mẽdė < Mẽdvilė), Milavà (Mìlė < Milgedà), Minedà[16], Minelà, Minė́ja (Mìnė < Mìndaugė), Radìlė (Rãdė < Radvydà), Vilántė (Vìlė < Vilgáilė); Ar̃vijus (Ar̃vis < Ar̃vydas), Dãrintas (Dãrius < Dártautas), Mìntijus (Mìntas < Mìntautas), Tarū́nas (Tarỹs < Tar̃vydas), Váidingas (Váidas < Váidminas), Viltė́jus (Viltỹs < Vìltautas), Žýgitas (Žýgas < Žygìmantas)[17]. Šių vardų priesagos, kaip ir apeliatyvinės kilmės vardų, taip pat yra paliudytos Lietuvos hidronimuose. Kaip tik todėl galima tokius vardus vertinti kaip teiktinus mūsų vardynui ir laikyti tinkamais vartoti žmonių kūrybos rezultatais (dėl to žr. anksčiau).

Pridurtina, kad sudarant naujus priesaginius trumpinius prie jų kamieno dedamos mažiau pasikartojančios nei apeliatyviniuose varduose priesagos. Iš jų ir berniukų, ir mergaičių vardams yra būdingos –ėj– ir –ūn-, o kiek dažnesnė yra mergaičių vardų priesaga –ėja, berniukų – –ijus.

9. Peržiūrėjus naujus 2007–2010 m. vaikų vardus matyti, kad LR piliečiai gauna ir lietuvių kalbos normų neatitinkančių vardų. Tokių vardų kaip atskirų vienetų nėra daug, tačiau yra užrašytų ir po kelis kartus[18], pvz.: Vilte 5, Rugile 3. Jų dažnumas yra tiesiogiai susijęs su tų metų visų vaikų vardų dažnumu: po kelis kartus neįprastai užrašyti yra į dažniausių vardų dešimtukus patenkantys vardai.

Dalis vardų yra užrašyti su klaidomis: juose trūksta nosinių raidžių, plg. Drasità, Kestminà; Ážuolas. Pastebėta, kad tokiais vardais dažniausiai yra pavadinti lietuvių tautybės ir Lietuvoje gimę vaikai. Kita dalis LR piliečių vardų užrašyti su raidėmis e, u, z vietoj lietuviams įprastųjų ė, ū, ž, pvz., Aiste, Armante, Deimante, Eimante, Gyte, Guste, Jorune, Ovile, Rimante, Rugile, Smilte, Vilte, Zavinta; Dziugas. Tokie vardai dažnoki; jie yra užsienyje (ypač Airijoje, taip pat Jungtinėje Karalystėje, JAV) gimusių LR pilietybę ir dažniausiai lietuvių tautybę turinčių tėvų vaikų vardai.

Dar kitais vardais, pvz.: Deymantas, Ioris, kurių atskirų skiemenų struktūra nėra įprasta lietuvių kalbai, taip pat pavadinti Lietuvoje gimę vaikai (tiesa, tautybė nenurodyta). Treti lietuviškos kilmės vardai, pvz.: Deinor, Eivid, Eiman, yra Lietuvoje gimusių vaikų asmenvardžiai, bet galima įtarti, kad vardais be galūnių buvo pavadinti kitataučiai, nes nenurodyta, išskyrus vieną (lenkas), jų tautybė. Pasitaiko, kad užsienyje gimę LR piliečiai registruojami naujais vardais be galūnių, pvz.: Bart, Berkant, Ned, iš kurių tik prie vieno nurodyta tautybė, kad vaikas lietuvis. Yra ir neįprastus skiemenis turinčių vardų, duotų užsienyje gimusiems vaikams, pvz.: Gitte; Yoris, Lūkass, iš kurių tik Yoris yra lietuvis. Šiais vardais taip pat nerekomenduotina vadinti vaikų, nes varduose pažeista įprasta kalbos struktūra, ir vardai neatitinka kalbos sistemos.

Šių vardų problema yra oficialusis jų statusas: užsienyje gyvenančios šeimos, norinčios duoti vaikams vardus, juos registruoja pagal ten esantį raidyną, o atvykus į Lietuvą vardai nekeičiami įprastąja lietuvių kalbos rašyba. Todėl vardyne tokių vardų ir atsiranda.

IŠVADOS

Aptarus naujus lietuvių kilmės asmenvardžius 2007–2010 m. vaikų vardyne ryškėja keli jų davimo ir vartojimo polinkiai.

Vardynas atnaujinamas naudojantis ir LVKŽ teikiamais, ir naujais, dar iki šiol nesiūlytais vartoti vardais. Atrodo, kad LVKŽ siūlomų vartoti vardų ištekliai jau išnaudoti, asmenvardžių iš žodyno naujame vardyne yra mažuma, čia vyrauja žmonių sukurti vardai. Todėl vertinant naujus vardus LVKŽ teikiamos vardų klasifikacijos kontekste matyti, kad žodyne teikiamas skirstymas (atskiriami senieji ir naujieji lietuviški vardai) tinkamas tada, kai aprašoma vardų raida. Aptariant naujus vardus aktualiau yra išryškinti jų naujumą ir sukūrimo faktą.

LVKŽ skiriamų naujųjų lietuviškų vardų klasifikacija atrodo tobulintina, nes joje nematyti bendro skirstymo pamato. Kai kuriuos vardus (etnoniminius, mitologinius, literatūrinius) pagal jų pamatinio žodžio kilmę dažniausiai galima priskirti apeliatyviniams, taip pat dvikamieniams ar kt. vardams, prie kurių siūlytina pateikti papildomos informacijos, kad vardas yra mitologinis, literatūrinis ar pan. Taip pat dėl susidarymo būdo siūloma skirti ir vardų trumpinių grupę, į kurią būtų traukiami ne tik dvikamienių vardų, bet ir kitų vardų grupių trumpiniai.

Pagal kilmę naujajame vardyne dažniausiai atsiranda trijų grupių vardų: dvikamienių asmenvardžių, apeliatyvinių vardų ir dvikamienių asmenvardžių trumpinių, iš kurių – paskutinių dviejų grupių asmenvardžiai dažnai plečiami priesagomis. Kitokių vardų yra reta; pasitaiko vienas kitas vietovardinis vardas.

Dvikamieniai asmenvardžiai sudaromi ne tik iš įprastų vartoti kamienų, tačiau randasi vis daugiau naujų asmenvardžių, kurių vienas iš kamienų yra apeliatyvas, savos ar svetimos kilmės vardas. Šis vardų kūrimo būdas, kai įprastas vardo kamienas keičiamas kitu, ypač pirmojo kamieno pozicijoje, nėra naujas: tokie dvikamienių vardų kūrimo polinkiai matyti nuo krikščionybės Lietuvoje pradžios. Šiuo būdu dabar jau yra perdirbami ir svetimos kilmės daugiaskiemeniai vardai, keičiant jų pradžią daugiausia lietuviškais kamienais.

Matyti, iš kokių įprastų kamienų sudaromi vardai: mergaičių vardyne antrųjų kamienų pozicijoje kiek dažnesnis yra kamienas mant-, o iš pirmųjų kamienų išskirtinas populiarėjantis kamienas ai-, kurio vieną vardą Aigùstė teikia ir LVKŽ.

Apeliatyvinės kilmės vardai sudaromi dvejopai: nepriesaginių vardų pamatas yra leksika, dažniausiai susijusi su gamta, o priesaginių – to paties kamieno vardai. Iš varduose vartojamų priesagų matyti, kad jos yra įvairios ir fiksuotos ne tik svetimuose varduose, bet ir Lietuvos hidronimuose. Todėl aptarti priesagas turintys vardai, atsiradę iš apeliatyvų, yra teiktini vartoti ir laikytini žmonių kūrybos rezultatais.

Trumpinių kilmės vardų gausa rodo jų plėtrą mūsų vardyne ir liudija polinkį – vadinti vaikus trumpais vardais. Iš nepriesaginių trumpinių matyti, kad kuriami įvairias galūnes –as, –is, –ys ir –ius, taip pat –a ir –ė turintys trumpiniai. Trumpiniai yra plečiami ir priesagomis, įvairesnėmis nei tos, kurios pridedamos prie apeliatyvinės kilmės vardų.

Ne pagal lietuvių kalbos taisykles užrašomų LR piliečių vaikų vardų atsiranda ir Lietuvoje, ir užsienyje. Atrodo, kad naujų, dar nefiksuotų su klaidomis užrašomų vardų Lietuvoje nėra daug: dažniausiai pasitaiko vienas kitas be nosinės raidės, ilgojo balsio ar galūnės užrašytas vardas. Užsienyje gimę vaikai vadinami lietuviškas vardais, bet šie, užrašyti kitų kalbų rašmenimis, neatitinka tinkamo vartoti lietuviško vardo statuso.

IŠNAŠOS

[2] Atrodo, kad 2007–2010 m. vaikai nebuvo pavadinti dar nefiksuotais vardyne vardais, kilusiais iš latvių kalbos.

[3] Mergaičių ir berniukų vardai aptariami kartu: pirma teikiami mergaičių, o po kabliataškio – berniukų vardai.

[4] Dažni atvejai, kai LVKŽ siūlo vartoti tik dvikamienius moterų vardus, kurie baigiasi –ė, bet ne –a (pvz., Mìlgydė, nors Mìlgydas ); taip pat pasitaiko, kad nurodomas tik vyro (pvz., Mìnjotas) vardas.

[5] Čia ir toliau teikiami nauji lietuviškos kilmės vardai yra sukirčiuoti pagal bendruosius lietuvių vardų kirčiavimo polinkius. Tais atvejais, kai vardas gali būti kirčiuojamas dvejopai (pvz., Aimantà 3^b ir Aĩmanta 1 pagal modelį Eikintà 3^b ir Eĩkinta 1), teikiamas pirmasis vardo kirčiavimo variantas.

[6] Taupant vietą prie šių vardų nenurodomi minėtus kamienus turintys LVKŽ teikiami vardai ir tikimasi, kad susidomėjęs skaitytojas pats pasinaudos žodynu.

[7] Kai kuriais atvejais pirmojo kamieno pozicijoje esantį garsų junginį sunku paaiškinti, plg. Lãviltė. Gal tam turėjo įtakos skiemeniu la– prasidedantys vardai, plg. Lãvija (?).

[8] Neatmestina galimybė, kad kamienas grid– gali būti iškreiptas iš įprasto dvikamienių vardų kamieno gird– jį registruojant. Vis dėlto jis tokiu kamienu nelaikomas, nes mūsų vardyne yra daugiau vardų, turinčių antrąjį dėmenį grid-, plg. Aĩgridas, Mañgridas ir kt.

[9] Įmanoma, kad vardas atsirado iš angl. diamond, it. diamanti ar kt. kalbų žodžių, reiškiančių deimantą.

[10] Šiuo metu visame lietuvių vardyne yra daugiau nei 40 dvikamienių vardų, kurių antrasis kamienas yra vid-, plg.: Aĩvidas, –ė, Algìvidas, Al̃gvidas, –a, Al̃vidas, –a, –ė, Ar̃vidas, –a, –ė, Aũgvidas, Aũšvidas, Dárvidas, Daũgvidas, Eĩdvidas, –a, Eĩgvidas, Eĩsvidas, Eĩtvidas, –ė, Eĩvidas, –a, Gaũdvidas, Gẽdvidas, –a, Geĩvidas, Ger̃vidas, Gilvidà, Gìntvidas, Gìrvidas, Grãžvidas, –a, –ė, Grìnvidas, Ir̃vidas, Jóvidas, –a, –ė, Laĩsvidas, –a, Lìnvidas, –a, Mañtvidas, Mañvidas, –a, Mìlvidas, –a, Mìntvida, Mìnvidas, Nárvidas, Neĩvidas, –ė, Nórvidas, –a, Rãdvidas, –a, Rìmvidas, –a, Rìnvidas, –a, Taũtvidas, –a, Tólvidas, Vaividà, Vìltvidas, Vìlvidė, Vìsvidas, Žãdvidas, Žeividà bei daugiau nei 100 dvinarių vardų, kurių vienas yra dvikamienis asmenvardis su antruoju kamienu vid-.

[11] Apie tai žr. toliau.

[12] Gali būti, kad šis vardas yra padarytas iš apeliatyvo gėlė̃ .

[13] Spėtina, kad vardas Ugmìlė galėjo būti perdirbtas iš Ùgnė ir Emìlė.

[14] Priesagas turinčių apeliatyvinės kilmės vardų pamatą galima ir tiesiogiai sieti su apeliatyvu, iš kurio atsirado minimi nepriesaginiai vardai.

[15] Argumentas dėl tokio pobūdžio priesaginių vardų vertinimo buvo iškeltas ir palaikytas dar 2009 m. VLKK Vardyno pakomisėje, svarstant baltiškos kilmės vardų teiktinumą vartoti.

[16] Šis vardas greičiausiai atsirado pagal popmuzikos atlikėjo pseudonimą Minèdas, kurio tikrasis vardas yra Mìndaugas.

[17] Nors šie vardai, turintys priesagas, kildinami iš dvikamienių vardų trumpinių, tačiau greičiausiai kai kuriais atvejais negalima atmesti ir kitokios kilmės galimybės (pvz., Aurū́nė galima laikyti atsiradusiu ne tik iš dvikamienio vardo trumpinio Aũrė < Aũrimė, bet ir iš krikščioniškos kilmės vardo Áura < Aurė́ja, Aurèlija).

[18] Vardų, kurie neatitinka mūsų kalbos sistemos, užrašyti su klaidomis ir pan., šiuo metu yra gerokai daugiau: čia aptariami tik tie, kurie naujai atsirado 2007–2010 m. ir anksčiau nebuvo fiksuoti.

LITERATŪRA

Klimavičius J. 2004: Tarptautiniai žodžiai lietuviškoje reklamoje. – Reklamos kalba, Vilnius: LKI, 14–32.

LPŽ 1985, 1989: Lietuvių pavardžių žodynas 1, 2. Ats. red. Aleksandras Vanagas. Vilnius: Mokslas.

LVKŽ 2007: Kuzavinis K., Savukynas B., Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: MELI.

Maciejauskienė V. 1989: Ne visi vardai puošia vardyną. – Kalbos kultūra 57, 62–86.

Maciejauskienė V. 1993: Apie mūsų vardų vartoseną. – Gimtoji kalba 9, 3–6.

Maciejauskienė V. 1998: Lietuvių vardyno raidos polinkiai. – Kalbos kultūra 71, 33–42.

Maciejauskienė V. 2004: Dar kartą apie lietuvių vardus. – Kalbos kultūra 77, 84–95.

Salys A. 1983: Mūsų lietuviškieji vardai. – Raštai 2. Tikriniai vardai. Roma: Lietuvos katalikų mokslo akademija, 267–284.

Sinkevičiūtė D. 2011: Žvilgsnis į populiariausius pastarųjų penkerių metų vardus. – Gimtoji kalba, 10, 3–9.

Vanagas A. 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba. Vilnius: Mintis.

Zinkevičius Z. 2008: Lietuvių asmenvardžiai. Vilnius: LKI.

(Skelbta mokslo žurnale „Kalbos kultūra 84“, 2011, p. 214–239.)