Vardai.vlkk.lt

Punsko krašto lietuviškų šeimų vardų pasirinkimo aspektai

2011-12-20, Nijolė Birgelienė (Varšuvos universitetas)

Nepažįstu šeimos, kuriai jos vaikų vardai būtų nereikšmingas dalykas. Kuo ypatingas Lenkijos lietuvių pasirinkimas, kas jį lemia? Kokiais vardais jie krikštijo savo vaikus anksčiau, o kokiais dabar? Ar jų vardai skiriasi nuo vartojamų Lietuvoje ir Lenkijoje?

Daugiausiai kompaktiškai gyvenančių lietuviškų šeimų yra Punsko krašte[1], todėl čia ir buvo atliktas anketinis tyrimas. Be to, čia ir vardų įvairovė didžiausia.

Anketuojami asmenys buvo prašomi:

  • pateikti visų savo vaikų vardus (pirmą ir antrą vardą, kaip jie užrašyti dokumentuose, kelintais metais vaikai gimę),
  • paaiškinti pasirinkimo priežastis (pvz., nes, jie reti, originalūs; nes tradiciniai, lietuviški; nes tarptautiniai, gerai skamba ir kitomis kalbomis; nes gražios mažybinės formos; nes ypatingai gerbiu šventąjį šiuo vardu; artimiesiems atminti; dėl kitų priežasčių)
  • atsakyti į klausimus: Kas išrinko vardą? Kada vardas išrinktas – vaikui gimus ar prieš? Kur ieškojo kūdikiui vardo? (kalendoriuje, vardų žodyne, literatūros kūriniuose, filmuose, rinkosi šeimos vardus ir kt.) Ar rinkdami galvojo, kaip vardas bus užrašytas dokumentuose ir ar tai turėjo įtakos vardo pasirinkimui? Ar nesigaili išrinkę tokį vardą? Kokio vardo savo vaikui niekad nerinktų?

Privačiuose pokalbiuose[2] tėvų dar klausta, ar dėl savo vaikams parinktų vardų yra turėję kokių nors rūpesčių ar nemalonumų Lenkijoje ir Lietuvoje.

Ką parodė anketos atsakymai?

Pirmiausia tai, kad Punsko krašto lietuviai renkasi tokius vardus, kokie vartojami ir Lietuvoje, pvz.: Onutė, Birutė, Gražina, Aldona, Jūratė, Jurgita, Danutė, Teresė, Asta, Danguolė, Gabija, Loreta, Aušra, Dalia, Rita, Laima, Rasa, Ina, Kamilė, Diana, Jonas, Juozas, Gediminas, Vytautas, Antanas, Gintautas, Petras, Tomas, Matas, Mantas, Artūras, Arūnas, Raimundas, Algis, Algirdas, Darius, Valdas ir kt. Tarp jų esama senųjų lietuviškų, kalendorinių krikštavardžių, naujųjų lietuviškų ir skolintinių vardų. Kadangi lietuviškos šių vardų formos niekur oficialiai neužrašytos, todėl vartojant jos kiek įvairuoja: Aldona // Aldutė, Elena // Elė,  Genė // Genutė, Vitas // Vytautas, Algis // Algimantas, Kostas // Konstantinas, Gintas // Gintautas, Gidas // Gediminas.

Palyginus punskiečių vardus su Lietuvių vardų kilmės žodynu (K. Kuzavinis, B. Savukynas, 1994; toliau – LVKŽ) bei su Lietuvoje paplitusių vardų sąrašu (http://lt.wikipedia.org), paaiškėjo, kad bemaž visi jie čia užfiksuoti. LVKŽ neaptikau tik kelių vardų (arba jų formų): Aneta, Dalicija, Ramona, Kinga, Greta, Deividas. Kai kurie jų (Aneta, Ramona, Kinga) yra Lenkijoje vartojamų vardų sąrašuose. Vardai Dalicija, Deivydas – tai įmantresnės tradicinių vardų Dalia, Dovydas formos. O Greta – kita, labai paplitusi, Grėtės forma.

Dabar dauguma tėvų savo vaikams renka tik po vieną vardą, tačiau vyresniosios ir vyriausiosos kartos atstovai dažniausiai turi dar po du krikštavardžius, nes anuomet kunigas reikalaudavo, kad vaikas gautų ir kurio nors šventojo vardą (pvz., Genė Ona; Irena Ona, Aldona Marytė, Rūta Marija, Pijus Antanas, Kazimieras Sigitas, Petras Vytautas ir t. t.). Tai neabejotinai turėjo įtakos krikščioniškųjų vardų populiarumui. Peržvelgus Punsko licėjaus 1959–2005 m. absolventų sąrašą[3], aiškėja tam tikros vardų parinkimo tendencijos. Gimusių 1937–1970 m. absolventų vardai daugiau tradiciški, klasėje mokosi po kelias Onutes, Birutes, Eles, Aldonas, Jonus, Juozus, Vitus, Petrus ir Antanus. Pradedant 1955 m. daugėja Danučių. Kartais klasėje jų būna net keturios ar penkios[4]. Septintojo dešimtmečio pabaigoje vis daugiau esama Irenų, 1970–1971 m. Aldonų, o nuo 1973 m. didėja Alicijų, Valdų ir Darių skaičius. Populiarėja Dalia ir Violeta, Robertas ir Romas. Yra vardų, kurie – nors ir ne visą laiką vienodai populiarūs, – bet vartojami iki šiandien, kaip antai Onutė, Birutė ar Jonas.

Apklaustieji tėvai prisipažino vardus rinkę patys, bet įvairiai – vieni prieš gimstant, o kiti kūdikiui jau gimus. Vyresnieji dažniau rinkdavosi šventųjų ir šeimoje jau vartojamus vardus (tėvų, senelių, prosenelių). Jaunos šeimos labiau linkusios krikštyti populiariais, t. y. tuo metu madingais (Tomas, Matas, Mantas, Diana, Erika) arba retais vardais (Gabija, Aida, Neringa, Augustas, Laisvė)[5]. Todėl jos dažniau ir vardų žodyną ar kalendorius pasklaidydavusios. Tai išryškėja apžvelgus iškart kelių kartų vardus. Beje, čia gražiai matosi, kurie vardai pereidavo iš kartos į kartą. Galima taip pat stebėti ir mišrių šeimų pasirenkamus vardus.

Pasirinktų vardų nesigailėjo nė vienas anketą užpildęs asmuo[6]. Į klausimą Kokio vardo nerinktum? atsakė nedaug žmonių. Atsakiusieji teigė, kad nerinktų tipiškų slaviškų vardų, Holivudo žvaigždžių, bet ir tokių kaip Bronė, Kastulė, Petronė, Adelė, Genė, Alfonsas, Vladas, Pijus. Atlikta vardų apžvalga iš tikrųjų šiuos atsakymus patvirtina. Tik mišriose šeimose vaikai krikštijami tokiais vardais kaip: Dorota, Marta, Mažena (Marzena), Božena (Bożena), Jaroslavas (Jarosław), Kacper ir kt. Nesirenkama taip pat pernelyg pretenzingų ar juokingų (Antena).

Išrinkus vardą, aišku, tenka jį užrašyti. Į klausimą, ar galvojote, kaip vardas bus užrašytas dokumentuose, dauguma anketuojamųjų atsakė ne. Atsakiusieji taip paprastai dar pridurdavo, „tačiau tai neturėjo įtakos galutiniam sprendimui“. Kadangi Punsko krašto lietuviai yra Lenkijos piliečiai[7], todėl jų kaip ir kitų Lenkijos piliečių (tarp jų ir visų čia gyvenančių tautinių mažumų) dokumentai tvarkomi lenkų kalba. Taigi ir pats pirmasis naujagimio dokumentas – gimimo liudijimas – surašomas šia valstybine kalba. Priimtas 2005 m. Lenkijos tautinių mažumų įstatymas[8] leidžia tautinių mažumų šeimoms užrašyti vardus taip, kaip jie rašomi gimtojoje kalboje[9] (jeigu joje vartojama lotyniška abėcėlė).

Taigi kaip būdavo užrašomi anksčiau ir kaip dabar gimimo liudijimuose rašomi punskiečių vardai?

Anksčiau visi vardai (be išimties) būdavo užrašomi tų pačių vardų lenkiškais atitikmenimis: Juozas – Józef, Jurgis – Jerzy, Antanas – Antoni, Petras – Piotr, Jonas – Jan, Onutė – Anna, Anelė – Aniela, Elena – Helena ir t. t. Jeigu tėvai parinkdavo lietuvišką vardą, kurio atitikmens lenkų kalboje nebuvo, pvz., Danguolė, Živilė, Birutė, Jūratė, Nijolė, Vida, Ramūnas, tai jis būdavo pritaikomas lenkų kalbos rašybos ir fonetikos reikalavimams. Šitaip ką tik išvardyti vardai virto: Danguola, Żywila, Biruta, Jurata, Nijola, Wida, Ramunas. Kai kurių vardų civilinių metrikacijų įstaigų vedėjai iš viso nenorėjo užrašyti, o užrašytus nelenkiškomis raidėmis ištaisydavo. Jie, aišku, turėjo paisyti savų nurodymų[10]. Iš tų laikų teko išgirsti ne vieną istoriją, kai žmonės įvairiais būdais bandydavo reikalauti ar įtikinti tarnautojus[11]. Dabar šitie dalykai kur kas paprastesni. Galima jau užrašyti ir: Laima, Rita, Tomas, Matas, Mantas, Augustas, Dalia, Dovilė. Tačiau dauguma vis dar pateikia lenkiško vardo formą: Daiwa, Tomasz, Artur, Eryka, Klaudia, Edyta ir t. t. Kodėl šitaip daroma, atsakyti nelengva. Vardai užrašomi lenkiškai turbūt dėl daugelio priežasčių. Nes žmonės taip įpratę, nes vardai dažnai iškraipomi, todėl jie privalo visur vaikščioti su vaiko dokumentais ir kiekvienam rodyti, kaip užrašyti jo vardą, nes nusibodo klausytis komentarų „koks keistas, juokingas, kvailas vardas“, pagaliau ir pačiam vaikui nemalonu, kai jo vardas visaip iškraipomas ne tik rašant, bet ir tariant. Gyvenant mišrioje aplinkoje sunku tikėtis (ir tikrovėje dažnai taip nutinka), kad normaliai būtų tariami tokie vardai, kaip Laima (veikiausiai La-i-ma), Eglė (Egłe) ar taisyklingai kirčiuojami Daumantas (Daumantas), Mindaugas (Mindaugas, geriausiu atveju Mindaugas.). Todėl kiekvienos šeimos pasirinkimas gali būti grindžiamas savais argumentais, sava patirtimi[12]. Gal kaip tik todėl pastaruoju metu daugėja tarptautinių vardų (Erika, Diana, Viktorija, Ingrida, Irmina, Edita, Karolina, Olivija, Patrikas ir kt.). Jie, anketuojamųjų nuomone, gerai skamba ir kitomis kalbomis. Be to, daugelis jų vienodai rašomi ir lietuviškai, ir lenkiškai. Aišku tik viena, kad  t i k r a i  niekas nerašo vardų lenkiškai stengdamasis įtikti lenkams, dėl didesnės garbės ar prestižo[13].

Vardas Punsko krašto (ir visų Lenkijos) lietuvių savimonėje nepaprastai reikšmingas. Daugelio jis suvokiamas kaip vienas iš tapatybės elementų – kaip tautybė, kalba ir kultūra. Juk tėvai nuo pat lopšio savo vaikus vadina Rimantėlėmis, Astutėmis, Aldutėmis, Rasytėmis, Audriukais, Viliukais, Artūriukais. Ir vaikai tarpusavy bendraudami vieni kitus šaukia: Robertai, Arūnai, Raimundai, Vytautai, Dalia, Jūrate, Daiva. Ir suaugę šitaip bendrauja. Nesivadina Witoldais, Józefais, Waldemarais, Annomis… Tai tik antroponimikos dubletai[14]: vienokia vardų forma vartojama lenkų kalboje, kitokia lietuvių. Kad taip iš tikrųjų yra, įrodo diplomai, mokykliniai pažymėjimai, antkapiniai paminklai. Tai savotiškas šio krašto žmonių istorijos jungas, kurio galbūt ilgainiui pavyks atsikratyti.

Kai pažeidžiamas vardas, pažeidžiamas ir žmogus. Lenkijos lietuviai neretai dėl savo vardų yra patyrę nemalonumų tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Lenkams lietuviški vardai (nors ir užrašyti lenkiškai: Biruta, Jurata, Nijola, Ramunas) visuomet pasirodydavo keisti, o jų savininkai susilaukdavo įvairių komentarų. Norint kad įstaigų tarnautojai užrašytų vardą taisyklingai, visuomet tekdavo rodyti asmens pasą ar kitokį dokumentą. Bet dar keisčiau, kad dabar laisvoje Lietuvoje punskiečiai dažnai ne tik užrašomi (kas būtų suprantama), bet ir tituluojami lenkiškais vardais ir pavardėmis. Ir ne tik eilinių, bet ir aukštųjų mokyklų dėstytojų[15]. Šio krašto lietuviai ypač skaudžiai išgyvena du dalykus: kai jie tėvynėje laikomi lenkais ir kai laisvai bendraujant vadinami lenkiškais vardais, kuriuos jie patys vartoja tik oficialiuose dokumentuose.

Išvados

1. Punsko krašto lietuviams vardas yra svarbus dalykas. Daugeliui jų tai vienas iš tapatybės elementų, kaip kalba ir kultūra, todėl jie renkasi tradicinius lietuviškus vardus. Tačiau pastebimai daugėja ir tarptautinių vardų. Jų atsiradimą skatina globalizacijos procesai.

2. Savo vaikams jie renka tokius vardus, kurie vartojami Lietuvoje. Taigi Lietuvos poveikis šiuolaikiniams punskiečių vardams neabejotinas. Kadangi lietuviškos šių vardų formos niekur oficialiai neužrašytos, todėl jos kiek įvairuoja: Aldona // Aldutė, Elena // Elė,  Vitas // Vytautas, Algis // Algimantas, Kostas // Konstantinas.

3. Šeimos nariai ir aplinkiniai vaikus vadina tik lietuviškais vardais, t. y. lietuviškomis vardų formomis: Onutė, Alicija, Petras, Jonas, Juozas ir t. t. Lenkiškos jų formos: Anna, Alicja, Piotr, Jan, Józef vartojamos tik oficialiuose dokumentuose arba lenkakalbių žmonių.

4. Tipiškų lenkiškų vardų esama tik mišriose šeimose: Małgorzata, Dorota, Marzena, Joanna, Jarosław.

5. Punskiečių vardai asmens dokumentuose dažniausiai užrašyti lenkiškai (Teresa, Zyta, Sygit, Waldemar, Romuald, Witold) arba lenkiškomis raidėmis (Wida, Dovile, Jokubas, Ramunas). Lietuviškomis raidėmis užrašytų vardų palyginti nedaug (Laima, Daiva, Matas, Birutė, Julija), bet, Lenkijai priėmus Tautinių mažumų įstatymą (2005 m.), jų po truputį daugėja (5 proc. visų).

6. Vardų populiarumas nevienodas. Anksčiau populiarūs buvo: Onutė, Birutė, Danutė, Aldona, Jonas, Juozas, Vitas, dabar tarptautiniai vardai: Diana, Klaudija, Erika, Tomas, Artūras.  Retų, neaptinkamų kitur vardų nedaug (Odeta, Nona). Jie kiek ryškesni mišriose jaunųjų išeivių šeimose (Vokietijoje, JAV).

7. Lenkijos lietuviai neretai dėl savo vardų yra patyrę nemalonumų tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje.

Literatūra ir šaltiniai

Bubak J. 1993. Księga naszych imion. Wrocław.

Bubak J. 1983. Nadawanie imion w Polsce. Aspekt prawny i językowy. „Socjolingwistyka“ 5, p. 145–163.

Kuzavinis K., Savukynas B. 1994. Lietuvių vardų kilmės žodynas. Vilnius.

Lietuvoje paplitusių vardų sąrašas. http://lt.wikipedia.org.

Populiariausi kūdikių vardai 2005 m. Lietuvos statistikos departamento duomenys.

Punsko Kovo 11-osios licėjui 50. 2006. Sud. Paransevičius J.S., Černelienė M., Marcinkevičienė I. Punskas, p. 93–140.

Umińska-Tytoń E. 2003. Niektóre kulturowe aspekty współczesnego imiennictwa polskiego, in: Nazwy własne a kultura. „Prace Slawistyczne“ 115, p. 121–147.

Urbutis V. 2007. Lietuvių kalbos išdavystė. Vilnius.


[1] 2002 m. gyventojų ir būstų visuotinio surašymo duomenimis, Punsko valsčiuje lietuviai sudarė 74,4 proc. gyventojų.

[2] Kadangi tai gana subtilūs, dažnai skaudūs dalykai, todėl žmonės rašyti apie tai anketose dažniausiai vengia.

[3] Toks sąrašas pateiktas monografijoje Punsko Kovo 11-osios licėjui 50. Sud. Paransevičius J.S., Černelienė M., Marcinkevičienė I. Punskas, 2006, p. 93–140.

[4] Tiek Danučių baigė licėjų 1975, 1977 ir 1981 m. Tai 1956, 1958 ir 1962 metais gimusios mergaitės. Turint galvoje, kad licėjaus klasės nebuvo labai gausios (mokinių skaičius įvairiais metais svyruoja nuo 10 iki 30), tai iš tikrųjų nemažai, bemaž 1/5 visų vardų.

[5] Vienoje iš anketų rašoma: „Nerinkau man patinkančių vardų, jeigu vaikų pusbroliai arba artimų draugų vaikai jau taip pavadinti. Be jokios abejonės, geriau turėti retą vardą savo bendraamžių grupėje, negu populiarų, nes tada esi lengvai atpažįstamas ir geriau įsimenamas – vardas be žmogaus pastangų sukuria jam asmenybės dalį.“

[6] Tačiau dabar vienas kitas prisipažįsta norįs vaiko vardą užrašyti lietuviškai, pvz., Tomas, Paulius, ne Tomasz, Paweł. Ir iš „suaugusiųjų“ vaikų teko girdėti norint, kad vardas būtų užrašytas lietuviškais rašmenimis (pvz., Vida, ne Wida).

[7] Kai kurie jų yra gavę ir Lietuvos pilietybę.

[8] 2005 m. sausio 6 d. Tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymas.

[9] Ten pat, 2 sk., 7 str. 1 p.: „Asmenys, priklausantys mažumai, turi teisę vartoti ir rašyti savo vardus ir pavardes pagal mažumos kalbos rašybos taisykles, ypač besiregistruodami civilinės teisės aktuose ir asmeniniuose dokumentuose.“

1986 m. rugsėjo 29 d. Civilinės būklės aktų įstatymo 50 str. rašoma, kad „civilinės metrikacijos įstaigos vedėjas turi teisę nepriimti tėvų paraiškos dėl vardo, jeigu pateikiama daugiau negu du vardai, jeigu vardas pašiepiantis, nepadorus ir tuo atveju, kai iš vardo negalima atpažinti vaiko lyties“. 51 str. nurodoma dar, kad per 6 mėnesius nuo gimimo akto surašymo vaiko tėvai turi teisę pateikti pareiškimą įstaigos vedėjui dėl vardo pakeitimo.

[10] Žr. Rejestracja stanu cywilnego. Stan prawny na dzień 1 VIII 1959 r. Warszawa 1959, III sk., 39 par. „Imię dziecka”.

[11] Kartais net pameluodavo esą kelsis gyventi į Lietuvą, todėl nori lietuviškai  užrašyti vaiko vardą, kad paskui nekiltų problemų (Vytautas Dominykas, 1991 m.).

[12] Autorei žinomi ir tokie atvejai, kai vaikai vadinami dviem vardais. Pvz., lenkai vadindavę juos Agnieszka, Bronisław, o lietuviai – Živilė, Narcizas.

[13] Plg. V. Urbučio komentarą dėl mano vardo ir pavardės užrašymo – Urbutis V. Lietuvių kalbos išdavystė. Vilnius, 2007, p. 6–7. Tai pasakytina ne tik apie asmenvardžių vartojamas formas. Taip pat ir lenkų kalbos mokėjimas nelaikomas prestižo ar avanso, o kasdieniu buities reikalu.

[14] Šitaip apibūdinamas toks pat reiškinys lenkų išeivijos bendruomenėse. Žr. Decyk W., Dubisz S. 1995. Zmiany polskich antroponimów w zbiorowościach polonijnych a procesy integracji kulturowej. „Przegląd Humanistyczny” 2, p. 108.

[15] Tokių pavyzdžių pateikia daugelis punskiečių – Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų.

Iš viso duomenų bazėje 3692793 asmenų vardai.

Populiariausi XX amžiuje Šalčininkuose gimusių lenkų (iš 28109) vardai: Ivan, Stanislav, Josif ir Janina, Jadvyga, Marija.

Informacija ruošiama.
Iš viso šventųjų vardų sąvade 633.
Ar žinote, kad… asmenų vardai Žilvinas, Eglė, Ąžuolas, Beržas, Uosis išplito iš pasakos „Eglė žalčių karalienė“?

Pasakos variantai, kuriuose minimi vardai Eglė, Žilvinas, anot Leonardo Saukos, dažniau yra užrašyti antrojoje XX a. pusėje, labiausiai išplito iš Jono Basanavičiaus ir Jono Jablonskio sudarytų pasakų rinkinių vaikams. Tačiau žmonių sekamose pasakose veikėjai ne visada turėjo tikrinius vardus, o kitąsyk pavadinami kitokiais vardais.
Lietuviškose pasakose Žilvinas Žulvinas, Žiulvinas, Ulvinas, Žilvytis, Jokūbas, Kaukas, Petras; Eglė Elena, Alenytė, Paliorija, Miglutė, Birutė. Vaikų vardų variantai – Eglelė, Elenutė, Aliutė, Aniutė, Vyliukas.
Žalčio vardo variantai kitomis kalbomis užrašytose pasakose: latvių – Sīmanis, Ādams, Pēteris, Jāzeps, Janels...; estų – Juhan, Oskar; rusų, ukrainiečių – Osip, baltarusių – Jakub, Kupin; totorių – Echmet, Bikbau; kazachų – Achmet.
Žalčio žmonos vardai kitomis kalbomis: latvių – Madalia, Ale, Baiba, Mara; rusų – Maša, Mania; baltarusių – Galionačka, Galia; lenkų – Lila, Helena; totorių – Mechišeker, Ajsulu, Ziuchre; kazachų – Miržana.
Pirmąkart 1837 m. paskelbtame pasakos lietuvių variante (išverstame į lenkų kalbą, almanache „Birutė“) žalčio žmona dar nevadinta tikriniu vardu...
(Parengė A. Pangonytė, 2015. Šaltinis: Sauka L. Veikėjų ir vietų vardai, jų kaita „Eglės“ pasakoje. – Tautosakos darbai, t. XXXV, 2008, p. 186–190.)Kitas faktas

Klausiame

Ačiū, kad balsavote.

Mums labai svarbi jūsų nuomonė.

Teisės aktai / Patarimai

  • Aktualūs teisės aktai

    Asmenvardžių klausimais svarbiausi teisės aktai – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“, Civilinės būklės aktų registravimo įstatymas, Civilinės būklės aktų registravimo taisyklės, Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklės. Vardų ir pavardžių rašymo asmens ir kituose dokumentuose įstatymo vis dar laukiama.
  • Jei domina asmenvardžių kilmė, daryba

    Pristatome pagrindines knygas, kuriomis galima remtis:

Žiniasklaidos straipsniai