Lietuvos Respublikos piliečių vardų sąvadas

   Kaip vartoti ir kirčiuoti vyrų ir moterų vardus, nesunku pasitikrinti patikimame, gerai parengtame, paremtame istorizmo ir sistemingumo principais Kazimiero Kuzavinio ir Bronio Savukyno „Lietuvių vardų kilmės žodyne“. Jo yra išėję net šeši leidimai (1987, 1994, 2003, 2005, 2007, 2009). Tačiau knyga lieka knyga, o gyvenimas knygų kartais neklauso. Dalis moterų vardų, ypač miestuose, kirčiuojami visai ne taip, kaip nurodo minėtasis žodynas. Žinoma, visų pasitaikančių kraipymų viename straipsnyje neįmanoma aptarti, todėl apžvelgsime tik tris ryškesnes tokių kraipymų grupes.

   Susirūpinimą kelia kirčiavimas naujesnių nekrikščioniškųjų moterų vardų, parinktų pagal malonius ar įspūdingus dalykùs įvardijančius daiktavardžius. Teko matyti keletą televizijos laidų ir girdėti, kad net pãčios vardų turėtojos taria Áušra (1), Dáina (1), nors bendrinius daiktavardžius visa Lietuva sako tik aušrà (4), didžioji dalis Lietuvos – dainà (4) (LKŽ tvirtapradė dáina pateikiama iš Betygalos, Geistarų, Gegužinės, Kuršėnų, Juškos žodyno). Gal pastoviaĩ tvirtapradiškai kirčiuoti ir patogiau – kirtis niekur nešoka į galą, tačiau šitaip darkyti žodžių negalima. Norminis tokių vardų kirčiavimas turėtų būti tik Aušrà (4), Dainà (4); Aušrõs, Dainõs; Aũšrai, Daĩnai; Aũšrą, Daĩną; (su) Aušrà, Dainà. Ir jau visai nežmoniškas yra pastoviu daromas vardų kirčiavimas Dãlia, Rãsa, Ū͂la, nors daiktavardžiai yra tik dalià (4), rasà (4), Ūlà (4), taigi kilmininkas ne Dãlios, Rãsos, Ū͂los, o Daliõs, Rasõs, Ūlõs. Tik jeigu gyvosios kalbos tarmėse bendrinis daiktavardis kirčiuojamas dvejopai, pavyzdžiui, daugelio šnektų ir bendrinės kalbos yra audrà (4), o žemaičių – paprastai áudra (1), tai ir vardą leista kirčiuoti dvejopai: Audrà (4) ir Áudra (1).

   Paliktinas ir įsigalėjęs pastovus vardo kirčiavimas Gãbija (1), nors minėtame Kazimiero Kuzavinio ir Bronio Savukyno žodyne aiškinama, kad tai esąs senasis mitologinės būtybės – židinio dievaitės – vardas ir jis kirčiuotinas pagal dabar jau retą daugiaskiemenių daiktavardžių 4-ąją kirčiuotę [manoma, 4-oji teikta per klaidą, 6-ajame leidime patikslinta – 3b, žr. Gabijà; red. pstb.]. Vargu ar toks daugeliui neįprastas kirčiavimas pajėgs išstumti Gãbiją (1).

Kita vardų grupė, šiandien kelianti tam tikrą kirčiavimo sumaištį, yra senieji dvikamieniai (sudaryti iš dviejų prasminių sandų) lietuviški vardai. Jie buvo vartojami ikikrikščioniškoje Lietuvoje kaip vieninteliai asmenvardžiai, nes pavardžių tada dar nebuvo. Daug tokių vardų Lietuvoje tapo pavardėmis (ypač Žemaičiuose), randame jų ir senosiose kronikose, kituose istorijos šaltiniuose, paprastai vyriškosios giminės forma. Tokių vyriškųjų vardų kirčiavimas aiškiai pastovus, 1-osios kirčiuotės, pavyzdžiui, Gìntautas (1), Grãžvilas (1), Geñdvilas (1) ir pan. Tačiau kaip kirčiuoti iš jų padarytus moterų vardus? Bendrinių žodžių pavyzdys kiẽmsargis – kiẽmsargė rodo, kad ir moteriškosios giminės forma čia turėtų išlaikyti vyriškosios giminės kirčio vietą ir priegaidę, taigi teiktiniausia Gìntautė (1), Grãžvilė (1), Geñdvilė (1). O iš tiesų dabar paprastai girdime Gintaũtė (2), Gendvìlė (2).

   Senųjų dvikamienių vyrų ir moterų vardų Kazimiero Kuzavinio ir Bronio Savukyno knygoje pàteikta labai daug, bet didžioji jų dalis nėra itin populiarūs ir kažin ar kada bus populiarūs, nebent jų trumpiniai. Šiais laikais vardai linkę trumpėti, be to, kai kas tókius vardus gali suprasti ir kaip pavardes (plg. Buĩvydas, Eĩgminas, Gìržadas, Sìrtautas, Vaĩšvilas, Žýmantas…). Išimtis – populiarūs didžiųjų Lietuvos kunigaikščių vardai Mìndaugas, Al̃girdas, Výtautas ir kiti, nevirtę pavardėmis.

   Paprotys vadinti savo vaikus šiais kilniais Lietuvos kunigaikščių vardais atsirado prieš geroką šimtmetį, kai kilo tautinis lietuvių sąjūdis ir formavosi sava inteligentija. Ypač išpopuliarėjo Výtautas (1). Tačiau moterys kažkodėl panoro tokių savo vardų kirčiavimu atsiskirti ir šiandien beveik visada girdime tik Vytaũtė (2), Vidmañtė (2) ir t. t. Nebloga išeitis iš tos painiavos – trumpiniai. Plinta Gìntė (1), Skìrma (1), o štai rinktis Výtę (1) trukdo poeto Bernardo Brazdžionio slapyvardis Vytė Nemunėlis ir kai kurių šnektų Výtė berniukams, turintiems Vytauto vardą, vadinti.

   Vartant minėtąjį vardų žodyną matyti, kad pastoviaĩ kirčiuoti dvikamienį senąjį moters vardą griežtai reikalaujama tik tada, kai jo antrasis sandas yra -taut- ar -mant-, taigi tik Výtautė (1), Býtautė (1), Vìltautė (1), Daũmantė (1), Skìrmantė (1), Vìlmantė (1)… – ir jokių Vytáučių ar Vytaũčių, Skirmánčių ar Skirmañčių. Tačiau jeigu vardas baigiasi dėmeniu -vil-, leidžiama kirčiuoti dvejopai: Bùtvilė (1) ir Butvìlė (2), Geñdvilė (1) ir Gendvìlė (2), Sìrvilė (1) ir Sirvìlė (2). Nuo kirčiavimo klaidų geriau apsaugotų pastoviojo kirčiavimo variantas, nes 2-osios kirčiuotės varianto dažnai klaidingai kirčiuojamas įnagininkas: su Butvìle, Gendvìle (=su Butvilè, Gendvilè).

   Jeigu tokių vardų antrasis sandas yra -ail-, siūloma tik Butgáilė (1), Virgáilė (1). O jeigu tas antrasis sandas yra dar kitoks (-vyd-, -gin-, -mind-, -gird-…), moterims pasirinktinai siūlomi net trys variantai: Al̃vydas (1) – Alvydà (3b), Al̃vyda (1), Al̃vydė (1); Grãžvydas (1) – Gražvydà (3b), Grãžvyda (1), Grãžvydė (1); Taũtginas (1) – Tautginà (3b), Taũtgina (1), Taũtginė (1); Eĩsminas (1) – Eisminà (3b), Eĩsmina (1), Eĩsminė (1); Daũgirdas (1) – Daugirdà (3b), Daũgirda (1), Daũgirdė (1). Iš tų trijų siūlomų variantų sunkiausias, nepatogiausias daugeliui šnektų gal būtų 3b kirčiuotės: kažin ar daug kas norėtų sakyti Alvydà, Alvydõs, Al̃vydą; Gražvydà, Gražvydõs, Grãžvydą?

   Dabar madingi mergaičių vardai Deimantė ir Gintarė, o kirčiuoja juos dažniausiai Deimañtė, Gintãrė ir pasąmonėje juos, kaip ir atitinkamus vyrų vardus, paprastai sieja su žodžiais deĩmantas, giñtaras. Bet Kazimiero Kuzavinio ir Bronio Savukyno žodyne ir šiuos vardus bandoma sieti su senaisiais lietuvių dvikamieniais vardais. Vardo Deĩmantas (1) sandai esą dei-, plg. deĩvė, ir -mant-, todėl mergaitės vardas kirčiuotinas tik Deĩmantė (1). Dvejopas kirčiavimas Giñtarė (1) ir Gintãrė (2) būtų leistinas tik tuo atveju, jeigu šį vardą sietume su bendriniu daiktavardžiu giñtaras, bet Gìntarą galima laikyti ir dvikamieniu vardu su sandais gin- ir -tar-, taigi iš jo padaryti teikiami net trys moteriškieji variantai: Gintarà (3b), Gìntara (1), Gìntarė (1).

    Trečioji dažnai nenormiškai kirčiuojamų vardų, ypač moterų, grupė yra naujieji skolintiniai vardai, atklydę dažniausiai iš Vakarų Europos šalių, jų operų, romanų, filmų (Ilona, Violeta…), arba naujaisiais laikais tapę madingi svetimų vardų variantai ar trumpiniai (Jolita, Žana…). Čia nebelinkstama laikytis lietuvių kalbos kirčio šokinėjimo dėsnių ir imama šiuos vardus kirčiuoti pastoviaĩ, kaip yra originalo kalboje. Todėl nuolat girdime tokį klaidingą kirčiavimą: Ãda, Agãta, Beãta, Žãna, Grèta, Ivèta, Lorèta, Violèta, Žanèta; Ìna, Astrìda, Ingrìda, Benìta, Edìta, Lolìta, Jolìta; Ernestìna, Bòna, Ilòna… Prie šių naujesnių vardų miestiečiai pradeda derinti ir kiek senesnius vardus, todėl jau girdėti kirčiuojant ir Vìda, Zìta, Kristìna, Valentìna, Anicèta, Donãta, Aldòna…

    Jeigu priešpaskutiniame skiemenyje yra kirčiuotas trumpasis arba tvirtagalis balsis, lietuvių kalboje pastovaus kirčiavimo 1-oji kirčiuotė niekaip neįmanoma, o turi būti tik 2-oji, – taigi jeigu gale yra -a, vienaskaitos vardininko, įnagininko ir daugiskaitos galininko kirčiai būtinai turi būti gale. Vadinasi, visų minėtųjų vardų norminis kirčiavimas turi būti toks: Adà (2) – ir su Adà, Agatà (2), Beatà (2), Žanà (2); Betà (2), Ivetà (2), Loretà (2), Violetà (2), Lolità (2), Jolità (2); Ernestinà (2), Bonà (2), Ilonà (2); taip pat Vidà (2), Zità (2), Kristinà (2), Valentinà (2), Anicetà (2), Donatà (2), Aldonà (2).

   Kas kita, kad maždaug pusėje Lietuvos šnektų kirtis (tiek vardų, tiek kitų kaitomųjų žodžių) nuosekliaĩ atitraukiamas iš trumpos kirčiuotos galūnės į priešpaskutinį skiemenį, todėl, kas šneka tarmiškai, kitaip ir negali kirčiuoti net senųjų krikščioniškųjų vardų, užtat sistemiškai taria Barbõra, Agõta, Marìja, Ulijõna, Mõrta. Bet viešojoje bendrinėje kalboje šie vardai yra ne 1-osios kirčiuotės, o 2-osios, ir jų vienaskaitos vardininko bei įnagininko ir daugiskaitos galininko kirtis turi būti gale, taigi – Barborà (2), su Barborà; Agotà (2) – su Agotà; Marijonà (2), Ulijonà (2), Mortà (2).

Šiam Jono Šukio straipsniui kaip iliustracija labai tinka toks „Žinių radijo“ laidos „Greiti pietūs“ vedėjo Algio Ramanausko dialogėlis laidos pradžioje su pašnekove LRT žurnaliste Rita Miliūte.

A. R.: Jūs esat Rità ar Rìta, koks jūsų vardas yra?

R. M.: Tėvai mane visą gyvenimą vadino Rìta.

A. R.: Reiškia, vardas yra Rìta, ir daugiau nieko nereikia aiškint.

Spėjame, kad pati Rita Miliūtė taip nemano, bet į tą repliką jai nebuvo leista atsakyti, vedėjas, paskelbęs tokią savo išmintį, pokalbį iškart nusuko prie kitų temų.

(Skelbiama iš žurnalo „Gimtoji kalba“, 2016, nr. 5, p. 10–13.)