Lietuvos Respublikos piliečių vardų sąvadas

Lietuviškos ir nelietuviškos pavardės

Dažnai girdime sakant: ši pavardė yra lietuviška, o ana – nelietuviška. Kai kas mūsų pavardes net skirsto (griežtai!) į lietuviškas ir nelietuviškas, skolintas. Ar taip gerai daroma? Pasiaiškinkime, kas gi toji nelietuviška pavardė ir ar įmanoma besąlygiškai pavardes skirstyti į savas ir nelietuviškas. Teisingai visa tai galėsime suprasti tik išsiaiškinę lietuvių pavardžių istoriją. Kaip atsirado tos vadinamosios nelietuviškos pavardės: ar jos iš tikrųjų yra pasiskolintos iš kitų tautų ar jos tokios pasidarė čia pat, Lietuvoje? Kaip yra iš tikrųjų?

Lietuvių vardyno tyrėjams seniai aišku, kad mūsų pavardes tokias, kokios jos dabar yra, padarė svetimkalbė senosios Lietuvos valstybės raštinė. Kaip tai atsitiko?

Kadangi pavardžių radimosi laikais Lietuvos valstybinių įstaigų rašomoji kalba buvo slaviška raštinių kalba, o vėliau – lenkų kalba, tai dokumentuose lietuviški asmenvardžiai būdavo pateikiami su slaviška fonetika ir morfologija.

Neskiriami ilgieji balsiai nuo trumpųjų, nes tokio skyrimo nebuvo slavų kalbose. Trumpasis a keičiamas slavų o, kuris iš prigimties irgi buvo trumpas. Dėl to, pavyzdžiui, šalia Algirdas, Arvydas, Balandis, Balčiūnas, Barys slavakalbė raštinė sukūrė variantus Olgirdas, Orvidas, Bolondis, Bolčiūnas, Borys. Iš tokių sudarkytų vardų formų kilusių pavardžių ir dabar dar pasitaiko.

Lietuvių ilgasis o anuomet buvo tariamas kaip ā. Jį svetimkalbė raštinė keitė slavų a. Dėl to, pavyzdžiui, šalia Lokys, Tolius, Jogaila, Jomantas atsirado Lakis, Talius, Jagaila, Jamontas, vartojami ir dabar kaip pavardės.

Lietuvių dvibalsius ai, ei slavų raštinė pakeitė garsų junginiais oj, ej. Taip šalia pavardžių Vaišnys, Gailius, Bareika atsirado variantai Vojšnis, Gojlis, Borejka. Dar plg. Gedrojcas vietoj Giedraitis. Lietuvių au buvo pakeistas junginiu ov (rašė ir of), o po minkštųjų priebalsių – ev (ef). Dėl to šalia pavardžių Jaunius, Laukys, Daubaras, Daunoras, Daujotas, Daumantas, Gedgaudas, Jotautas atsirado variantai Jovnis, Lovkis, Dovboras, Dovnoras, Dovjotas, Dovmontas, Gedgovdas (Gedgoftas), Jatovtas (Jatoftas), o šalia Kiaulys, Jaugelas, Liaugaudas – variantai Kevlis, Jevgedas (Jefgedas), Levgovdas (Lefgofdas).

Pasitaikydavo prastai nugirstų pavardžių (ypač kai rašydavo nelietuvis), pavyzdžiui, vietoj Viligaila parašė Vilikaila ir pan.

Svetimkalbėje raštinėje buvo rašoma be galūnių tais atvejais, kai slavai jų neturi, pvz., Mindovg, Gedimin, Olgird, Vitovt vietoj Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Vytautas. Tik lotyniškai rašytuose tekstuose galūnė paprastai būdavo išlaikoma, nes lotynų kalba turi vyriškosios giminės daiktavardžių galūnes. Pasitaikančios išimtys aiškintinos tuo, kad asmenvardžiai paimti iš slaviškų šaltinių.

Tėvavardžiai būdavo rašomi su slaviškomis tėvavardinėmis priesagomis –ovič, –evič (moterų –ova, –ovna, –evna). Taip Jonas Petraitis virto Jan Petrovič, Antanas Daugutaitis (t. y. Daugučio sūnus) – Anton Dovgutovič ir t. t. Daugeliu atvejų toks elgesys būdavo sąmoningas ir keičiama sistemingai. Tai rodo lietuviškų tėvavardinių priesagų išlikimas (pavyzdžiui, sutuoktuvių ir krikšto regist­racijos knygose) tuomet, kai asmenvardis raštininkui nepriminė tėvavardžio, sakysim, prie anuomet labai retų ir nemadingų asmenvardžių Grigaitis, Griškūnas, Juraitis, Matulionis, Vaitkūnas (krikšto vardų formos Grigas, Griška, Juras, Matulis, Vaitkus tose knygose vos vieną kitą kartą tepasitaiko). Dėl to prie kitokių vardų, ne krikštavardžių, nelietuviui raštininkui nesuprantamų, irgi išliko lietuviškos priesagos – nebuvo pakeistos –ovič, –evič, pvz., Vilkaitis, Oželaitis, Meškutaitis, Šukaitis, Kuprelionis ir kt. Mat tie raštininkai neįtarė, kad Vilkaitis yra Vilko sūnus, Oželaitis – Oželio sūnus, Meškutaitis – Meškučio sūnus ir t. t.

Svetimos priesagos –ovič, –evič yra rytų slavų kilmės. Anuomet Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – būsimojoje Rusijos valstybėje – paprastų žmonių tėvavardžiams sudaryti buvo įprasta vartoti tik pirmąją šių priesagų dalį, t. y. –ov, –ev, pvz., Petrov, Jurjev, t. y. Petro, Jurio (Jurgio liaudinis variantas) sūnūs. Antrąją priesagos dalį –ič pridėdavo tik kilmingiesiems, paprastai kunigaikščiams, didikams. Lietuvos valstybėje tokio skirtumo nebuvo daroma. Sutuoktuvių ir krikšto metrikų knygose net visai nusigyvenę skurdžiai, elgetos vadinami tėvavardžiais su visa priesaga, pvz., Jan Petrowicz ubogi „Jonas, Petro sūnus, elgeta“.

Lenkams iš seno tėvavardžiai su –ovič, –evič nebuvo būdingi, Lenkijoje buvo įsigalėję priesagos –ski vediniai (-owski, –ewski…) iš vietovardžių. Prie –ovič, –evič lenkai priprato vėliau ir tai susiję su Lietuvos valstybės diduomenės sulenkėjimu.

Aptarti –ovič tipo tėvavardžiai buvo būdinga, specifinė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartota priemonė žmonėms oficialiuose dokumentuose įvardyti. Ji taikyta visiems šalies gyventojams, nesvarbu, kuria kalba jie šnekėjo ir kaip patys save vadino. Ši žmonių įvardijimo sistema padarė didelę įtaką formuojantis dabartinėms lietuvių, gudų, lenkų pavardėms. Lietuviai iš jos paveldėjo didžiulę daugybę dabartinių pavardžių su –avičius, –evičius. Kai kurios iš jų labai populiarios, pavyzdžiui, užregistruota net 1540 šeimų, turinčių pavardę Stankevičius.

Lietuvoje po krikšto kurį laiką buvo vartojamos ne tik oficialiosios, t. y. kanoninės, krikštavardžių formos, bet ir įvairūs liaudiniai tų formų variantai. Jų buvo daugybė. Sutuoktuvių ir krikšto registracijos knygose kaip krikštavardžiai įrašomos (lotyniškai arba lenkiškai) tik kanoninės formos, tačiau tėvavardžiai padaryti ne tik iš šių, bet ir iš įvairių liaudinių jų variantų, trumpinių ar mažybinių formų, taip pat visokių pravardžių ir šiaip jau pasaulietinių asmenvardžių, netgi tėvo amato nurodymų. Tą rodo tokie pavyzdžiai kaip Piwowarowicz „aludario sūnus“, Wodowozowicz „vandens vežėjo sūnus“ ir pan. Matyt, priesaga -ovič (-evič) dėta prie tokios vardo formos, kurią pats užrašomas asmuo ar jo kaimynas vartojo. Ji pasitaiko pridėta net prie lietuviškų tėvavardžių (turinčių lietuviškas tėvavardines priesagas), pvz., Girdziunovicz iš Girdžiūnas ← Girdžius, Babaniewicz iš Bobonis ← Bobis, Czurienowicz iš Čiūrėnas ← Čiūras.

Dėl to tėvavardžiuose išliko labai daug visokių anuomet vartotų lietuviškos kilmės asmenvardžių, pvz., Plikio sūnus įrašytas Plikievič, Stumbro sūnus – Stumbrovič, Tilviko sūnus – Tilvikovič ir t. t. Vartojami tėvavardžiai, padaryti iš senovinių dvikamienių asmenvardžių, pvz., Nabutovič, Rimgailovič, Radvilovič (iš Norbutas, Rimgailas, Radvilas) ir t. t. Labai daug tėvavardžių, padarytų iš lietuviškų deminutyvinių krikšto vardo formų, tokių kaip Janelevič (iš Jonelis), Matulevič (iš Matulis – Mato mažybinė forma), Stasiukevič (iš Stasiukas), Mikucevič (iš Mikutis) ir t. t. Jų minėtų metrikų įrašuose tiesiog knibždėte knibžda. Beje, krikšto vardas Jurgis tose knygose rašomas lotyniškai Georgius arba lenkiškai Jerzi (Jerzy), tačiau tėvavardis daromas bemaž vien tik iš lietuviškos šio vardo formos Jurgis, taigi Jurgievič.

Vėliau lenkiškai rašytuose dokumentuose tėvavardinės -ovič tipo priesagos ima netekti senosios funkcijos. Pradėta jas šiaip dėlioti prie asmenvardžių, nebe tėvavardžiui sudaryti. Antai minėtose krikšto ir santuokos knygose Petras Varna, kaip jaunikis, įrašytas Piotr Warna, bet sūnaus Vaitiekaus krikšto met­rikuose jis jau turi pridėtą priesagą –ovič: z ojca Piotra Wornowicza. Motiejus Norbutas, atvirkščiai, santuokos įraše turi suslavintą prievardį Narbutowicz, o sūnaus Kazimiero krikšto metrikuose – lietuvišką: gen. sing. Narbuta. Jonas Šepetys dviejų vyresniųjų sūnų krikšto metrikuose turi lietuvišką prievardį: Szepiecia, o trečiojo sūnaus – jau suslavintą: Szepetowicza. Štai dar keletas tokių pavyzdžių: z ojca Symona Kybildy || Kibildowicza, z ojca Jakuba Krawczuna (=Kriaučiūnas) || Krawczunowicza, z ojca Werszela (=Veršelis) || Werszelewicza. Taigi toji priesaga šalia tėvavardinės funkcijos tada jau buvo įgijusi ar dar tik beįgyjanti ir kitą: imta ją vartoti norint padaryti asmenvardį „poniškesnį“, „kilnesnį“. Vėliau ši funkcija labai įsigalėjo, pavyzdžiui, mokslus išėjęs kaimiečio sūnus turėdavo būtinai savo pavardę padaryti „ponišką“, pridėti jai priesagą –ovič, –evič.

Vis labiau įsigalint lenkų kalbai tėvavardinės priesagos –ovič, -evič, iš seno vartotos slaviška raštų kalba rašytuose dokumentuose, imtos keisti lenkiškomis -ski tipo priesagomis: -ovski, -evski, -inski, -icki ir pan., kurios ilgainiui buvo sulietuvintos į –auskas (-iauskas), -inskas, -ickas, pvz., Petrauskas, Žilinskas, Judickas. Minėtose krikšto ir santuokų registracijos knygose šalia tokių tėvavardžių kaip Adamowicz, Janowicz, Michałowicz, Romanowicz dažnai sutinkame ir Adamowski, Janowski, Michałowski, Romanowski. Kartais dvejopai pavadinamas net tas pats asmuo.

Lenkijoje iš seno darantis asmenvardžius prie vietovės pavadinimo buvo dedamos -ski tipo priesagos, pvz., Krakowski, Poznański, Warszawski (iš Kraków, Poznań, Warszawa). Plg. lietuvių pavardes Kauniškis, Vilniškis (slavų -ski < *-ьskъ yra tiesioginis lietuvių priesagos –iškis atitikmuo). Pavardžių daryba su -ski iš asmenvardžių, o ne vietovardžių – tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vardyno specifika.

Lietuviški asmenvardžiai metrikų įrašuose perdėm painiojami su turinčiais priesagą -ski. Antai Petras Kalakutis dukters Kristinos krikšto metrikuose įrašytas vns. kilm. Kołokucia, bet kitos dukters, Katerinos, metrikuose – jau Kołokuckiego. Plg. dar šias poras, kurių abu nariai greičiausiai žymėjo tą patį asmenį: Jan Bielecki || Biela, Sebastian Purwinski || Purwel, Pawel Skrobowski || Skrobela.

Pavardės su -ski ilgainiui Lietuvoje labai įsigalėjo. Mat jos anuomet žmonėms atrodė dar kilnesnės negu turinčios priesagas –ovič, -evič. Net vyskupo Motiejaus Valančiaus Kalnalio bažnyčios metrikuose iš Valončius (Wałącius) kitu rašalu perdirbta į Wałonczewski, matyt, jam stojant mokyklon. Pažymėtina, kad Valančiaus laikų Žemaičių vyskupijos rubricelėse visi klierikai rašomi „pagražintomis“ pavardėmis. Dėl viso to dabar daugybė lietuvių turi pavardes, pailgintas -ski tipo priesaga: Kazlauskų besančios net 1576 šeimos (populiariausia pavardė Lietuvoje!), Paulauskų – 1543, Jankauskų – 1482, Žukauskų – 1175 šeimos.

Šalia Butautas, Gedgaudas, Gintautas, Gostautas, Jotautas, Vytautas svetimkalbė raštinė sukūrė variantus Butoldas, Gedgoldas, Gintoldas, Gostoldas, Jatoldas, Vitoldas. Tai gudiški hipernormalizmai, atsiradę todėl, kad raštininkai neskiemeninį u klaidingai transkribavo l raide, plg.: tarė vok „vilkas“, bet rašė волк, tai ir Gedgod „Gedgaudas“, Jagod „Jogaudas“ ėmė rašyti Гедгол(ь)д, Ягол(ь)д (priebalsio l minkštumą galėjo stimuliuoti germaniškų vardų populiarus baigmuo -old: Mangold, Rimold…). Taip atsirado ir Витол(ь)д vietoj Vytautas (tarė Vitot, Vitod). Iš čia lenkų vartojama forma Witold „Vytautas“ ir kt.

Toji raštinė prigamino nemaža vertalų, kai pavardės buvo verčiamos į slavų kalbą. Taip iš Ožys, Vabalas atsirado Kazlas, Žukas ir pan., iš čia Kazlauskas, Žukauskas ir t. t.

Nelietuviškoji raštinė mūsų pavardes taip labai pakeitė, kad pasidarė nebeįmanoma iš pavardės spręsti apie žmogaus tautybę^[1].

Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad didžioji dalis svetimomis laikomų mūsų pavardžių nėra skolintos (atneštinės) iš kitų tautų, bet susidarė čia pat, Lietuvoje, slavinant ar kitaip perdirbinėjant. Dar geriau tai paaiškėtų ištyrus atskirų šeimų genealogiją, bet ir iš dabar turimų duomenų galima drąsiai daryti išvadą, kad daugelis dabartinių mūsų vadinamųjų nelietuviškų pavardžių nėra skolintos iš lenkų ar kitų kalbų, bet laikytinos šimtmečiais vykusio lietuvių antroponimijos lenkinimo bei slavinimo (garsų substitucijos, priesagų keitimo, vertimo ir kt.) padariniu. Tiesioginio pavardžių skolinimo atvejų būta palyginti nedaug. Tuo mes skiriamės nuo rusų, kurių didžioji pavardžių dalis atsirado rusinant kitakilmius asmenvardžius. Antai rusų pavardžių žodyno bandomajame pavyzdyje (Аарáзев – Антомóнов)^[2] net 92 proc. pateiktųjų pavardžių turi nerusiškos kilmės šaknis, rodančias atneštinį (skolintinį) pavardžių pobūdį, rusinimo rezultatą.

Taigi neretai pabrėžiamas griežtas pavardžių skirstymas į vadinamąsias „lietuviškas“ ir „nelietuviškas“ pavardes nėra tikslingas dėl abejotinų ir subjektyvių kriterijų, kai žiūrima ne tiek žodžio šaknies (ši sudaro pavardės kilmės pagrindą), kiek priesagos. Matėme, kad dabartinės mūsų pavardės yra ilgos nutautinamosios raidos rezultatas: buvo įvairiai perdirbinėjamos, slavinamos (neretai ir vėl lietuvinamos). Dėl tokios transformacijos daugelis jų neatpažįstamai pakito, dažnai nedaug tesiskiria nuo atitinkamo tipo lenkiškų ar gudiškų pavardžių. Savi ir svetimi elementai jose neatskiriamai susiję. Griežtai skirstyti jas į „lietuviškas“ ir „nelietuviškas“ beveik neįmanoma: kiekviena, kad ir pati „nelietuviškiausia“, mūsų pavardė paprastai turi lietuviškų elementų, bent jau jos galūnė būna lietuviška. Todėl vietoj termino nelietuviška pavardė istoriškai tikslesnis būtų suslavinta, ar tik apslavinta, pavardė. Suprantama, ir iki šiol vartoti terminai lietuviška pavardė ir nelietuviška pavardė yra reikalingi ir gali būti vartojami, tik nereikia jų reikšmės suabsoliutinti. Vartokime šiuos terminus apdairiai, nekurkime jų pagrindu klaidinančios ir istoriškai netikslios pavardžių klasifikacijos, kuri negali būti moksliškai pagrįsta.

(Skelbiama iš žurnalo „Gimtoji kalba“, 2010, nr. 9, p. 7–11.)

^[1] Zinkevičius Z. Apie lietuvių pavardes kitakalbiuose šaltiniuose, Lituanistica 1, 2001, 93–95, perspausdinta Z. Zinkevičius. Rinktiniai straipsniai, t. 3, p. 127–129).

^[2] Никонов В. А. Oпыт словаря русских фамилий, Этимология 1970, Москва, 1972, 116–142; Этимология 1971, Москва, 1973, 208–280.