Buvau pavadinta Vilija
2012-02-01, ViviPraėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje spaudoje pradėjo reikštis jauna poetė Vilija Šulcaitė. Nežinau, ar mano mamai labai patiko jos poezija, ar pats vardo skambesys, o gal ir viena, ir kita, bet ji nutarė savo dukterį pavadinti Vilija. Tačiau gimus mažylei tėtis, labai laukęs dukters, nusprendė pavadinti ją kitaip, ir mamai teko nusileisti. Bet po ketverių metų, gimus antrai dukrytei, mama nieko nelaukdama ir su niekuo nesitarusi pati nuskubėjo į civilinės metrikacijos skyrių užregistruoti man vardo. Taip mamos džiaugsmui šeimoje atsirado Vilija. Beje, tais pačiais 1957 metais išėjo ir pirmasis Vilijos Šulcaitės poezijos rinkinys.
Maža šeimoje buvau vadinama Vilyte, broliai ir sesuo trumpindami šaukdavo Vi, nuėjusi į mokyklą bendraamžių buvau vadinama Vylka. Kaip ir dauguma to meto vardų, patyrėme didelę rusų k. įtaką ir buvome Jūrkos, Dalkos, Gražkos, Ritkos… Ištekėjau už aukštaičio, tad jo gimtinėje malonybiškai buvau vadinama Viliute. Matyt, priesaga –ytė jų tarmei nebūdinga. Bet man buvo mielas ir toks kreipinys.
Man mano vardas pakankamai gražus. Ypač malonu, kad yra tokia Lietuvos upė – Vilija, tegu taip vadinama tik savo ištakose Baltarusijoje. Dėl to šis vardas minimas eilėse (Adomo Mickevičiaus, Maironio, Salomėjos Nėries), ir net dainuojamas. „Vilnele bėk į Viliją, o Vilija į Nemuną, sakyk Tėvynę mylime labiau mes už gyvenimą“… Gražu.
Jei susipažįstant su kitataučiais manęs paklausia, ką reiškia mano vardas, visada paminiu, kad turime tokią upę, ir visi būna maloniai nustebinti. Matyt, tai nėra dažnas reiškinys.
Beje, kartais žmonės painioja Viliją su Violeta ar Vitalija. Kadangi ir Violeta, ir Vilija trumpinamos kaip Vilė, ne vieną kartą buvau pavadinta Violeta. Taip pat mano vardas kartais iškraipomas į Vitaliją – gal Vilija atrodo per trumpas? 🙂
Taigi dėkui Mamai ir tiems, kurie kadaise davė upelei švelnų vilnijantį vardą.