Lietuvos Respublikos piliečių vardų sąvadas

Žvilgsnis į populiariausius pastarųjų penkerių metų vardus

Kalbėti apie vardų populiarumą skatina neblėstantis visuomenės susidomėjimas šiuo leksikos sluoksniu. Apie vaikams suteikiamų vardų dažnumą įvairiu laiku buvo rašyta kalbininkų ir entuziastų „Mūsų kalboje“, „Kalbos kultūroje“, „Gimtojoje kalboje“ ir kitur. Darbuose buvo keliamos ir vardų kultūros problemos: dažniausiai – kokiais vardais vaikų nereikia vadinti, kokios pagrindinės vardų užrašymo klaidos ir t. t. Iš ankstesnių darbų minėtinos daugiausia duomenų apimančios Vitalijos Maciejauskienės (1993, 1998) publikacijos apie lietuvių vardyno raidos polinkius, kur nurodomi dažniausi 1990–1992 m. gimusių vaikų vardai, surinkti Vilniaus pedagoginio universiteto lituanisčių beveik iš 30 Lietuvos rajonų ir miestų. Kituose straipsniuose, taip pat Jaunųjų filologų konkursui mokinių pateikiamuose darbuose galima rasti pagal dažnumą išvardytus vardus, paplitusius tam tikroje mokykloje, rajone ar miestelyje (pavyzdžiui, spaudoje apie ukmergiškių vardus 1972–1976 m. rašė Maciejauskienė (1978), apie prieniškių vardus 1975–1980 m. – Kilčiauskienė (1982), apie kvėdarniškių vardus 1922–1923, 1932–1933, 1971, 1974, 1975 m. – Balčiūnas (1993) ir kt.). Daugelyje darbų apie vardų dažnumą informuojama, kokie vardai duodami tam tikroje vietovėje tam tikru laiku.

Palyginus XX a. rašytus darbus apie lietuvių vardų dažnumą su tos pačios tematikos latvių darbais matyti, kad kaimynai latviai savo dabartiniams vardams yra skyrę daugiau dėmesio. Čia ypač minėtinas Ojaro Bušo straipsnių ciklas apie latvių vardų populiarumą (2003a, 2003b, 2003c), kuriame kalbininkas apžvelgia lat¬vių vardų kitimo dinamiką.

Ankstesniais laikais platesnių publikacijų apie lietuvių vardų populiarumą nebuvo – greičiausiai todėl, kad duomenys būdavo sunkiai prieinami, ribotos jų sisteminimo galimybės. Šiandien šiuos duomenis jau galima daug lengviau tvarkyti ir apdoroti techniškai. Taip pat ir dabarties visuomenės žinios, lyginant su praėjusio amžiaus informacija apie tuo metu duodamus vaikams vardus, yra kitokios. Iš interneto ir spaudos publikacijų, komentarų internete, mėgėjiškų vardų svetainių matyti, kad naudojantis Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis dažniausiai žinoma, kokie vardai buvo suteikti vaikams pastaraisiais metais Lietuvoje. Šia informacija domisi tėvai, laukiantys naujagimių, ji svarbi ir norintiems sužinoti, kokios yra vardų mados.

Minėta Gyventojų registro tarnyba kas pusmetį nuo 2006 m. vidurio skelbia dažniausiai suteikiamų mergaičių ir berniukų vardų dešimtukus Lietuvoje ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje (žr. http://www.gyvreg.lt skyriuje „Statistika“). Vis dėlto teikiami vardų skaičiai nėra tikslūs: nurodoma, kad per pusmetį vieno vardo duota daugiau nei, pavyzdžiui, 130 ar pan., taip pat tam tikroje dešimtuko vietoje esantis pusmečio vardas ne visada yra toje pačioje vietoje susumavus dviejų pusmečių rezultatus, tačiau apskritai skelbiama informacija yra patikima.

Taigi nors internete ir yra pastarųjų metų populiariausių Lietuvos vardų dešimtukai, tačiau jie neišsamūs, o vardų dažnumas, davimo tendencijos atrodo reikalingi komentarų. Todėl toliau, remiantis 20 dažniausių vardų, suteiktų Lietuvos Respublikos pilietybę turintiems vaikams per 2006–2010 m., aptariama, kokios tendencijos vyravo ir kokių pokyčių vyko vardų kilmės ir struktūros lygmenimis. Visi duomenys gauti iš Gyventojų registro tarnybos (tarpininkavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija) ir apdoroti pagal UAB „NTSG“ suprogramuotą atskirų vardų statistiką.

Pirmiausia iš 2006–2010 m. populiariausių mergaičių vardų dvidešimtukų (žr. 1 lentelę) matyti, kad per penkerius metus į dvidešimtukus iš viso pateko 24 mergaičių vardai. Tai rodo, kad dažniausi mergaičių vardai yra pastovūs. Visą laiką į populiariausių vardų dešimtukus patenka šeši vardai: Kamilė, Gabrielė, Gabija, Austėja, Emilija ir Ugnė. Tai patys dažniausi šio laikotarpio vardai. Nors pagal dažnumą minėti vardai svyruoja pirmuosiuose 2006–2008 m. vardų šešetukuose, bet nuo 2009 m. tarp jų įsiterpia Urtės vardas, žemyn stumdamas dalį minėtų vardų. Nuo 2008 m. pats dažniausias mergaičių vardas yra Emilija, po juo stabiliai įsitvirtina Gabija. Taigi teigtina, kad patys dažniausi mergaičių vardai minėtu laikotarpiu yra pastovūs ir stabilūs, o tarp jų atsiradęs Urtės vardas rodo dėsningas jo populiarėjimo tendencijas.

1 lentelė. Mergaičių vardai pagal dažnumą 2006–2010 metais

Stebint dažniausių penkių vardų (Kamilė, Gabija, Gabrielė, Austėja ir Emilija), kurie yra daugiaskiemeniai, populiarumo pokyčius matyti, kad nuo 2009 m. šių vardų po truputį mažėja, o dažnesni tampa dviskiemeniai vardai Urtė ir Ugnė. Taip pat iš populiariausių mergaičių vardų svyravimų matyti, kad iš dažniausių vardų dvidešimtukų per penkerius metus tai išnyksta, tai vėl juose atsiranda Augustės, Karolinos, Karinos, Liepos, Emos vardai, po 2009 m. dingsta Deimantės, Evelinos vardai, o juos nuo 2010 m. keičia Gustė, Smiltė. Tokie svyravimai rodo ne vien tik konkrečių vardų populiarumą. Čia matyti, kad 2006 m. dviskiemeniai vardai dažniausiai užima pozicijas antrajame dešimtuke, tačiau nuo 2007 m. jie lėtai kyla į viršų, stumdami žemyn daugiaskiemenius vardus (pirmajame dešimtuke lieka tik minėti penki populiariausi daugiaskiemeniai vardai). Gretinant 2006 ir 2010 m. dviskiemenių mergaičių vardų skaičius matyti, kad 2010 m. dviskiemenių vardų, kurie kyla į dvidešimtuko viršų, padaugėja. Ar ši tendencija – vis populiaresni taps trumpesni (dviskiemeniai) mergaičių vardai – išliks, parodys laikas, tačiau iš 2006–2010 m. mergaičių vardų tai matoma.

Vertinant dažniausius mergaičių vardus pagal kilmę matyti, kad tai yra baltiški, krikščioniški ir vėlyvesni svetimos kilmės vardai, o tarp jų kaip atskirų vienetų daugiausia yra baltiškų vardų. Iš jų populiariausi mitologiniai vardai Gabija ir Austėja, o kiti dažni vardai yra apeliatyviniai, atsiradę iš gamtinės semantikos žodžių (atrodo, mergaitėms po truputį vis dažniau suteikiami Ugnės, Rugilės, Saulės, Miglės, Liepos, Smiltės vardai). Iš dažniausių vardų dvidešimtuko dar galima įžvelgti ir kitą vardų rinkimosi pagal kilmę tendenciją: pamažu lyg ir silpsta krikščioniškų vardų populiarumas, nors tam tikri šios kilmės vardai ir užima pačių dažniausių vardų pozicijas. Iš vėlyvesnės kilmės vardų daugiausia yra tokių, kurių kilmė vokiška.

Matyti ir kita tendencija: vis populiaresni tampa trumpiniai – nuo 2007 m. pradeda daugėti baltiškos kilmės dvikamienių asmenvardžių trumpinių (Viltė, Goda), taip pat vis dažniau mergaitės vardinamos Mažosios Lietuvos gyventojų sukurtu Urtės vardu, atsiradusiu iš graikiško Dorotėjos vardo, stabiliai antrajame dešimtuke išlieka sulietuvintas trumpinys Greta, visada (išskyrus 2008 m.) į dvidešimtuką patenka vokiškų vardų trumpinys Ema, o nuo 2010 m. populiariausių vardų grupėje yra ir trumpinys Gustė. Trumpinių gausėjimas patikslina ankstesnį teiginį, kokiu būdu daugėja dviskiemenių mergaičių vardų.

2 lentelė. Berniukų vardai pagal dažnumą 2006–2010 metais

Per 2006–2010 m. į dažniausių berniukų vardų dvidešimtuką pateko 30 vardų (žr. 2 lentelę): tai rodo, kad populiariausi šio laikotarpio berniukų vardai yra ne tokie stabilūs kaip mergaičių. Vis dėlto ir berniukų vardyne daug pastovumo: visą laiką trys populiariausi vardai yra Matas, Lukas ir Nojus – jų nesikeičianti dažnumo seka išsidėsto nuo 2007 metų. Visu laikotarpiu iš pirmo septynetuko nedingsta vardai Dovydas ir Dominykas, o pirmojo dešimtuko vardai Mantas, Rokas ir Ignas, palyginti su kitais vardais, po truputį slenka žemyn. Stabiliai antrajame dešimtuke, kiek pakilę 2007–2009 m., išlieka vardai Martynas, Justas ir Danielius.

Iš berniukų vardų lentelės matyti, kad dalis vardų traukiasi iš populiariųjų grupės: nuo 2006 m. dvidešimtuke nelieka Nedo, Pauliaus, nuo 2007 m. – Tomo, Eimanto, nuo 2008 m. – Tito, Deivido, nuo 2009 m. – Arno, Karolio vardų. Minėtu laikotarpiu sparčiai auga ir į dvidešimtukus ateinančių vardų populiarumas: nuo 2007 m. vis labiau populiarėja Kajus ir Jokūbas (Kajaus vardas jau nuo 2008 m. patenka į dažniausių berniukų vardų penketukus, Jokūbo – į 2009–2010 m. dažniausių vardų dešimtukus), nuo 2008 m. – Emilis, nuo 2009 m. – Benas, nuo 2010 m. – Gustas (įsitvirtina septintoje vietoje), Pijus ir Gabrielius. Tokie pokyčiai berniukų vardų dvidešimtukuose 2006–2010 m. atrodo staigoki ir rodo, kad berniukų vardų mados svyruoja daugiau nei mergaičių.

2006–2010 m. dažnesni trumpi dviskiemeniai berniukų vardai: tai rodo ir trijų populiariausių vardų (Matas, Lukas, Nojus) dominavimas, ir dvidešimtukuose esančių dviskiemenių vardų skaičiaus santykis su daugiaskiemeniais vardais (kiek išsiskiria 2008 m., kai vienodai yra ir dviskiemenių, ir daugiaskiemenių vardų). Todėl šiuo aspektu palyginus mergaičių ir berniukų vardus galima teigti, kad berniukams dažniau nei mergaitėms suteikiami trumpesni vardai ir ši tendencija jau įsigalėjo.

Pagal kilmę dažniausi 2006–2010 m. gimusių berniukų vardai yra tokie patys kaip ir mergaičių: baltiški, krikščioniški ir vėlyvesni svetimos kilmės vardai, o iš jų taip pat dažnesni germaniški vardai. Vis dėlto kilmės dažnumo tendencijos šio laikotarpio berniukų vardyne kitokios: populiariausi yra krikščioniški vardai, jie sudaro didžiąją dažniausių vardų dalį ir jų iš lėto daugėja. Matyti, kad krikščioniški vardai pamažu stumia ir negausius baltiškus vardus: nors 2006 m. dvidešimtuko priekyje yra Mantas, Nedas, taip pat antrojoje pusėje Eimantas, tačiau 2010 m. tarp dažniausių vardų yra likęs tik Mantas, pasislinkęs į antrojo dešimtuko pradžią. Taip pat 2010 m. sumažėja ir vėlyvesnių svetimos kilmės vardų: iš buvusių dvidešimtukuose Roko, Deivido, Arno, Karolio, Armando lieka tik pasislinkęs Roko vardas.

Anksčiau minėta tendencija – pavadinti berniukus trumpais dviskiemeniais vardais – realizuojama ne tik trumpais krikščioniškais vardais, bet ir trumpiniais, atsiradusiais iš krikščioniškų, baltiškos ar germaniškos kilmės vardų. Kasmet (ypač nuo 2008 m.) trumpinių, kuriais mėgstama pavadinti berniukus, vis daugėja: nors nuo 2007 m. tarp populiariausių vardų nėra Nedo, tačiau nuo 2007 m. jį keičia sparčiai populiarėjantis Kajus, nuo 2008 m. – Emilis, nuo 2009 m. – Benas, nuo 2010 m. – vietoj Arno atsiradęs Gustas. Vardų dvidešimtukuose trumpiniai nuo 2007 m. pamažu kyla į viršų. Taigi ir iš dažniausių berniukų vardų matyti, kad vardyne vis populiaresni įvairios kilmės vardų trumpiniai.

Apibendrinus populiariausių vaikų vardų davimo tendencijas 2006–2010 m. ryškėja keletas faktų. Pirmiausia matyti, kad šio laikotarpio mergaičių vardynas yra kiek konservatyvesnis nei berniukų: mergaičių vardų kaita dažniausiuose vardų dvidešimtukuose mažesnė. Antra vertus, spėtina, kad berniukų vardų tendencija – duoti vaikui kuo trumpesnį dviskiemenį vardą – stiprėja ir mergaičių vardyne. Tai remia populiariausiuose ir berniukų, ir mergaičių vardų dvidešimtukuose kasmet didėjantis įvairios kilmės trumpinių skaičius. Pagal kilmę mergaičių ir berniukų vardynas 2006–2010 m. skiriasi: mergaičių vardyne daugiau baltiškų vardų ir jų pamažu daugėja, o berniukų – krikščioniškų vardų (jų taip pat daugėja). Tai rodo, kad ir mergaičių, ir berniukų vardų rinkimosi pagal kilmę tendencijos yra skirtingos. Įdomu, kad į dažniausių vardų dvidešimtukus minėtu laikotarpiu pateko ir keli į „Lietuvių vardų kilmės žodyną“ net neįtraukti vardai Smiltė, Nedas ir Deividas. Dėl to aišku, kad kvalifikuotai parengtas vardų žodynas šiuo metu nerodo dažniausių vardų tendencijų ir reikalingas papildymų.

Literatūra
Balčiūnas K. 1993: Kvėdarnos apylinkės žmonių vardai, Gimtoji kalba 9, 7–9.
Bušs O. 2003a: Daži vērojumi par mūsdienu latviešu personvārdu dinamiku, Personvārdi, vietvārdi un citi vārdi: izpētes pakāpieni, 78–89.
Bušs O. 2003b: Dažas piezīmes par populārāko latvisko personvārdu dinamiku pēdējā pusgadsimta laikā, Personvārdi, vietvārdi un citi vārdi: izpētes pakāpieni, 90–97.
Bušs O. 2003c: Jaunais gadu tūkstotis sākas ar revolūciju, Personvārdi, vietvārdi un citi vārdi: izpētes pakāpieni, 98–101.
Kilčiauskienė J. 1982: Ar gerai parenkame vardą?, Mūsų kalba 3, 12–15.
Kuzavinis K., Savukynas B. 2007: Lietuvių vardų kilmės žodynas.
Maciejauskienė V. 1978: Ukmergiškių vaikų vardai, Mūsų kalba 4, 14–17.
Maciejauskienė V. 1993: Apie mūsų vardų vartoseną, Gimtoji kalba 9, 3–6.
Maciejauskienė V. 1998: Lietuvių vardyno raidos polinkiai, Kalbos kultūra 71, 33–42.

(Skelbiama iš žurnalo „Gimtoji kalba“, 2011, nr. 10, p. 3–9.)