Lietuvos Respublikos piliečių vardų sąvadas

K. Donelaičio „Metų“ tikriniai vardai kitose kalbose (vertimo strategijų palyginimas)

Kristijono Donelaičio „Metų“ vardynas yra turtingas ir įvairus. Straipsnyje nagrinėjami 10 poemos vertimų (į vokiečių, anglų, latvių, lenkų, ispanų ir italų k.). Įvairių vertėjų požiūris ir metodika gerokai skiriasi. Asmenvardžius vieni vertėjai vertė į savo kalbų atitikmenis, kiti išlaikė originaliuosius; vieni juos adaptavo pagal savo kalbos rašybos taisykles, kiti – ne. Vienu ar kitu būdu visi vertėjai stengėsi atsižvelgti ne tik sąsajas su pamatinio žodžio reikšme, bet ir į emocinius atspalvius. Vis dėlto koks turėtų būti tikrinių vardų konotatyvinis turinys vertimuose? Vienos sprendimo nėra. Vertėjas turi suvokti tikrinio vardo turinį tam tikrame kontekste ir apskritai vardyno funkciją bendroje kūrinio sandaroje. Tai didelė atsakomybė. Nustatęs pagrindinę vardų funkciją, vertėjas pasirenka, kaip ją veiksmingai perteikti savo kalba. Jis suteiks pirmenybę būtent tai funkcijai, nes jos praradimas būtų didelis informacijos nuostolis. Po to kartais pavyks perteikti ir kitus aspektus, kartais ne…

Pvz.: Gryta – Elſe, Grete, Gryta, Grīta, Gośka; Lauras – Luddas, Mylas, Lauras, Laurs, Łauras; Tušė – Myke, Tuſche, Tusche, Tuše, Tuse, Tušė, Tuše…

Šaltinis: Vertimo studijos, t. 8, 2015, p. 80–97; žr. čia.

Nauji dvikamieniai asmenvardžiai 1991–2010 m. Lietuvos vardyne

Asmenvardžių tyrimai rodo, kad nuo 1991 m. intensyviai atnaujinamas Lietuvos vardynas (Maciejauskienė 1998; Sinkevičiūtė 2011; Sinkevičiūtė, Griniūtė 2014). Kaip ir kitose šalyse, taip ir Lietuvoje vyksta pokyčių: kuriami nauji vardai, iš kitų kalbų perimami svetimos kilmės asmenvardžiai ir jų variantai, dažniau negu anksčiau perdirbami įprasti vardai (Sinkevičiūtė, Griniūtė 2014).

Nauji vardai tyrėjų vertinami skirtingai. Vitalija Maciejauskienė iš skirtingos kilmės dėmenų sudarytus dvikamienius vardus vertina neigiamai dėl hibridinės darybos, bet ji komentuoja dėmenų, kuriais tapo svetimos kilmės vardų trumpiniai ar jų dalys, kilmę (1998: 39–40). Taip patvirtinama, kad paskutinį XX a. dešimtmetį Lietuvoje esama naujų dvikamienių vardų, o jų inventorius nėra baigtinis.

Šiame straipsnyje siekiama nustatyti pirmais dviem nepriklausomos Lietuvos gyvavimo dešimtmečiais pradėtus vartoti naujus dvikamienius vardus, aptarti jų dėmenis ir nusakyti raidos dėsningumus… Skaityti toliau…

Ispaniški vardai Lietuvos vardyne 1991–2010 m.

Kaip straipsnio objektas pasirinkti 1991–2010 m. gimusiems Lietuvos Respublikos (toliau – LR) piliečiams duoti adaptuoti ir sugramatinti vardai, perimti iš ispanų kalbos. Tirti pasirinkti tik tie iš ispanų kalbos atėję vardai, kurie su lietuvių kalbos galūnėmis užrašyti pagal jų tarimą. Kai kurie vardai, pvz., Elvyrà, turi jau nuo seno nusistovėjusias formas lietuvių kalboje.

Skaityti toliau…

Jono vardas paveldimuose Vilniaus naujųjų miestiečių ir laiduotojų 1661–1795 m. sąrašo asmenvardžiuose

Straipsnyje pristatomos vietinių ir atvykėlių Vilniaus gyventojų pavardės, remiantis Agniaus Urbanavičiaus (2009) sudarytu Vilniaus naujųjų miestiečių ir laiduotojų 1661–1795 m. sąrašu. Siekiama nustatyti, kaip imigrantų pavardės keitė vietinių Vilniaus miesto antroponiminį paveikslą.

Tirti pasirinktos iš Jono vardo atsiradusios pavardės dėl jų įvairovės. Jonas ir jo vardo formos pasiekė Lietuvą iš rytų slavų, lenkų, vokiečių ir davė pradžią daugeliui pavardžių (Zinkevičius 2008, 264), o kitos pavardės atsirado iš vardo formų, susidariusių jas išplėtus priesagomis Lietuvoje.

Pasikartojančios vietinių gyventojų pavardės parodė, kad dalis iš Jono vardo kilusių kamienų formavosi Lietuvoje, o vėliausiai nusistovėjo jų pamatinės kamienų formos, kai nustojo varijuoti pavardžių priesagos. Regioniniu paveldu laikytini nuo XVII a. žinomi vilniečių asmenvardžiai su kamienais ivan-, jan-ušk-, jank-el-, janč-, jank-, jos- ir vašk-, praplėsti priesagomis. Tik Vilniaus regionui būdingi asmenvardžiai, kurie turi kamienus jank-el-, jan-uc-, vans-ik-, o iš jų deminutyvinių priesagų spręsta, kad jie susidarė vietos gyventojų kalboje. Daugiausia vietos gyventojų turi pavardes su priesagomis –evič ir –ovič.

Atvykėliai platino pavardes su kamienais ivan-, jan-, jank-, jas-, jašk- ir vašk-, kurios turėjo kitas priesagas nei vietos gyventojų pavardės. Kamienų han-us-, han-ušk-, jan-ik-, jan-uš-, janč-uk- (janc-uk-), janč-ik- (jenč-ik-), jas-iuk- priesaginiai variantai taip pat išplito iš atvykėlių. Su jais išplito ir kitoms LDK vietovėms būdingų kamienų an-ich-, ans-ik-, ivank-, vanc- pavardės, taip pat pavardės iš kitų šalių, kur vartojamos rusų, vokiečių kalbos. Jos parodė, kad naujų pavardžių Vilniuje taip pat atsirado iš imigrantų, kurie buvo ir kitataučiai.

Daiva Sinkevičiūtė, Veslava Račickaja

Visą straipsnį žr.: Baltistica, t. 49, nr. 2 (2014), p. 331–344; Baltistica.lt.

Dvikamienių asmenvardžių trumpinių kilmė ir sandara: lie. dau(C)-

Šiame straipsnyje laikomasi nuomonės, kad pavardės su dėmeniu dau(C)- yra trumpinių kilmės, atsiradusios iš šį sandą turinčių dvikamienių asmenvardžių. Nustatant lietuvių vienkamienių pavardžių  (daug-, dauj-, dauk-, dauk-n-, dauk-š-, dauk-š-t-, daun-, daus-, dauč-(t+š)- tipo) dvikamienius giminaičius – asmenvardžius su kamienu dau(C)-, remiamasi tų vienkamienių pavardžių sinchronine struktūra ir tiksliu jų ir jų dvikamienių giminaičių su dėmeniu dau(C)- lokalizacijos sutapimu… Skaityti toliau…